Jurgos Ivanauskaitės knyga „Švelnūs tardymai“ yra jos straipsnių (interviu) rinkinys. Ji pati sako, kad juos visus vienija kažkas. Man atrodo, kad tas kažkas yra labai mažas. Yra įdomių intervių, o yra visiškai tuščių - apie nieką. Nežinau ar tikrai reikia skaityti šią knygą.

Panelė Zoja žino ko nori. Labiausiai žino ko nori, kai kažko užsinori.

Darbe buvo dar kelios merginos be panelės Zojos. Viena turėjo draugą, kita - ne. Po to abi turėjo po draugą. Po to viena neturėjo, kita turėjo. Po to abi neturėjo. Po to viena turėjo, kita - ne. Po to... Žodžiu, gyvenimas keitėsi, laikas bėgo. Vieną dieną viena mergina pradėjo pūstis - vaikutis. Visi labai džiaugėsi, bet taip jau nutinka, kad likus mėnesiui iki gimdymo būsimos mamytės išeina ilgų atostogų. Liko tuščia darbo vieta ir į ją pasodino antrąją merginą. Tą, kuri kita. Gyvenimas nestovi vietoje. Antroji mergina jai skirtą dieną pradėjo pūstis - vaikutis. Daug džiaugsmo, be taip jau nutinka, kad ... atostogų.

Ir štai mąsto panelė Zoja: „Visos turi vaikučius. Gal ir man reiktų?“. Vaikai yra džiaugsmas, gėris. Kai jie yra gyvenimas tampa įdomesniu, išeini ilgų atostogų. Yra nedidelė problema - nėra tinkamo tėvo.

Ir štai panelė Zoja dėlioja faktus: viena mergina turi vaikutį, kita taip pat turi vaikutį, abi sėdėjo toje pačioje darbo vietoje. Matyt ta kėdė turi magiškų savybių. Ir ėmė panelė Zoja kasdien po minutę ar pora sėdėti toje kėdėje. Visiško reguliarumo nepavyksta laikytis, bet stengiasi. Nes labai jau panelė Zoja nori vaiko.

Panelė Zoja labai mėgsta save. Ne, ji savęs neragauja, ji tiesiog labai patenkinta būdama savimi: graži, protinga, gabi...

Panelė zoja mano, kad moterys yra gudresnės už vyrus ir to neslepia. Atvirkščiai, kaskart turėdama galimybę tai pasako pabrėždama tam atvejui tinkančią savybę. Pavyzdžiui vyriškos kilmės asmeniui suklydus ji susiraukia, po to išsitiesia, atmeta galvą ir su šypsena ištaria: „mes moterys pastabesnės, todėl tokių klaidų nedarome“. Arba štai: „mes moterys gudresnės, todėl būtumėm padariusios kitaip“.

Tačiau gyvenime ne visada būna kaip nori.

Buvo langas, kuris labai sunkiai užsidarydavo. Vienas kolega bando uždaryti - neužsidaro. Kitas atėjo padėti - neužsidaro. Apžiūrinėja, galvoja kaip čia geriau uždaryti. Čia prieina panelė Zoja, atmeta galvą ir sako: „mes moterys protingesnės už vyrus, leiskite parodysiu“. Ir parodė... stipriai trenkė langą. Tenkė taip, kad jis užsidarė, o kartu skilo stiklo paketas ir pabiro šukės. Ir buvo tylu... kurį laiką.

Man kažkodėl vis kyla šypsena, kai „Firefox“ vadina „Mozzila“. Man asociacijos net iki „Netscape Navigator“ nukeliauja.

Bet ne apie tai aš čia  :)  Sako, kad gerų dalykų niekas nepastebi, o blogus - labai greitai. Naudojausi Firefox, po to Chrome, po to vėl Firefox ir dabar...

Keli pastebėjimai ką gero turi viena ir neturi kita, o tai labai labai palengvina gyvenimą:

Chrome - renkant puslapio adresą jį automatiškai pabaiginėja, o ne tik siūlo variantus. Todėl jei dažnai lankotės basketnews.lt tai pakanka paspausti „b“ ir „enter“.

Firefox - jei puslapio adresas prasideda https (ssl) tai vis tiek prisimena prisijungimo duomenis. Patogu, nes privačioms svetainėms, kurioms reikalingas saugumas, tikrai neverta pirkti ssl sertifikato.

Chrome - neatidaro read-only failų. T.y. Crome išsaugo ant darbastalio failą ir palieka vienu paspaudimu galimybę atidaryti jį. Firefox arba atidaryti arba išsaugoti leidžia. Vienu atveju atsidaro be galimybės redaguoti (read-only), o kitu reikia viską minimizinti ir susiradus pasileisti failą.

Chrome - kad ir kiek jų bebūtų, jie visi telpa ir nereikia rodyklių spaudinėti, norint pasiekti pirmą ar paskutinę.

Firefox - neturi pakimbančių puslapių. Chrome kartais užkimba ant kažkokio konkretaus vieno puslapio ir po to nebeatverčia kol neperkrauni visos programos. Tai kartojasi retai, bet kartojasi, o Firefox to neturi niekada.

Man šia dalykai suteikia daug džiaugsmo, arba atvirkščiai, jei tai būna kita naršyklė.

Nekenčiu vagių, apgavikų ir panašių. Manau, kad kitaip jų pavadinti kaip vagimis ir apgavikais nepavadinsi. Perspėkite visi savo draugus, tėvus ir senelius, kad tik nesiųstų jokių žinučių. Jei išsiųs - 7 Lt iš jų sąskaitos žulikams paremti.

Apačioje apibraukiau tai, ką įskaityti labai sudėtinga. Tačiau aš nepatingėsiu ir perrašysiu:

* Apklausa yra informacinio pobūdžio, viešosios nuomonės tyrimas, skirtas atstovauti Jūsų namo interesus. Rezultatai bus skelbiami žiniasklaidos priemonėse ir interneta: www.nuomoniucentras.lt. Trumposios žinutės kaina penki litai, 88 centai be PVM. Atskaičius operatorių ir kitus mokesčius gautos lėšos bus panaudojamos šios apklausos organizavimo ir administravimo išlaidoms padengti.

Prichoterapeuto Olego Lapino knyga „Vienas megabaitas apie meilę“ yra apie meilė, seksą, meilužius ir su tuo susijusias temas. Man susidarė vaizdas, kad tai tiesiog rinkinys straipsnių, kuriuos jis rašo Delfi.

Šiaip siūlyčiau paskaityti visiems, kurie nori šiek tiek labiau suprasti vyrus. Tiks ir tiems, kurie nori suprasti moteris. Yra ir apie tai. Suprasti vistiek nepavyks, bet bent jau ramiau reaguosite į tam tikrą elgseną.

Gal čia tik man pasirodė, bet knygoje nėra nieko blogo apie neištikimybę. Apie ją yra, bet nieko blogo. Trumpalaikis nukrypimas iš santuokinio kelio yra kas kita nei meilužės susiradimas. Dėl neištikimybės nerasime vienos tiesos, todėl knygoje bandoma paaiškinti kodėl.

Apie daug ką jau buvau skaitęs, todėl daug naujų dalykų nesužinojau. Bet kartais juk tereikia priminti? Jei reiktų rekomenduoti šios temos knygas, rekomenduočiau kitą - „Kodėl vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose“.

Šeštadienį, iki namo likus visai visai nedaug buvo bum.

Išlipęs labai garsiai rėkiau. Pirmą kartą. Šiaip suprantu vairuotojus, kurie per neapdairumą ar žioplumą padaro avarijas, bet šitas buvo blogiausias  :)  Atvažiuojant jis stovėjo vietoje, priešais važiavusi mašina jį pradėjo lenkti, aš irgi. Tada jis pradėjo važiuoti nepalaukęs kol mes aplenksime, neparodęs posūkio signalo ir t.t. Avarinė situacija. Dar kartą norėjau lenkti, kai jis pristabdęs riedėjo, bes iš priekio važiavo kitos mašinos. Galiausiai jis sustojo. Sustojau ir aš. Geri du metrai buvo likę. Jis įsijungė atbulinį, aš ant signalo. Tikėjau, kad jis per tiek laiko sustos. Nestojo. Dar sekundėlė ir būčiau spėjęs įsijungti atbulinį bėgį, o dabar per vėlai sugalvojau ir bum... Tikrai buvo pikta dėl pirmos avarinės situacijos, o čia dar viena kvaila jo sukurta situacija. O kai išlipęs pasakė: „o tu laikeisi saugaus atstumo?“, supratau, kad reikia kviesti policiją.  :)  Buvom tryse, todėl nereikėjo bijoti dėl jo liudininko.

Taigi, iš esmės nieko baisaus neįvyko: su savo kabliu sulaužė nepataisomai bamperį, sulaužė groteles, kurių galima ir netaisyti ir nuplėšė vairo stiprintuvo sistemos vamzdelį. Jei ne paskutinis, tai galima buvo važiuoti ramiai. Bet buvo pasitelkta pagalba - skambutis draugui. Virgis atvažiavo ir nupirko ko reikia, o Ričardas sutvarkė. Namo važiavome su Micra  :)  Šiandien draudimas, bamperio užsakymas ir, kadangi Ričardas tvarkys, tai liks ant alaus  :)

Pamoka, kurią visada atsimenu: atbulas niekada nevažiuok nepasižiūrėjęs du kartus ir niekada nevažiuok greitai, net jei tau atrodo, kad aplink nieko nėra. Ne kartą mane tai išgelbėjo, todėl siūlau ir kitiems šių dviejų taisyklių paisyti  :)

Beje, per paskutinius 3 metus tai antra avarija. Abiejose buvau nekaltas ir abiejose į mane įvažiavo važiuodami atbuli kai aš stovėjau ir spaudžiau garso signalą.

Paulo Coelho knyga „Zahiras“ man priminė Richard Bach knygas. Pirma būna įdomi, antra mažiau, o po to užknisa.

Čia ne visai tai, bet vietomis pasidaro nuobodu. Vietomis nustebina kaip gerai parinkti žodžiai - atrodo viską pajunti ir pats.

Štai čia man gražiausia knygos vieta. Kai pagrindinį herojų paiko žmona, jis skęsta savo apmąstymuose:

Eilinį kartą gaunu tokį laišką:

Norime Jus informuoti, kad spalio 24 dieną (sekmadienį) bus vykdomi SEB
banko informacinių sistemų profilaktiniai darbai, todėl sekmadienį – nuo
spalio 24 d. 00.00 val. iki ) 08.00 val. nebus galimybės naudotis SEB banko
paslaugomis internetu, telefonu ir mobiliuoju telefonu. To pasėkoje neveiks
ir bank link paslauga.

Nė vienas kitas bankas nesiunčia tokių laiškų ir sugeba užtikrinti nenutrūkstamą veikimą. O šiam bankui nusispjauti ant klientų ir ant kitų įmonių. Jie leidžia sau neveikti tai parą, tai visą savaitgalį, tai vėl para...

Alexander McCall Smith knygą „Žirafos ašaros“ pasirinkau tik dėl pavadinimo. Užtaikiau vėl ant detektyvo.

Skaitom.

Prešijoza Ramotsvė (vadinama mma Ramotsvė) yra vienintelė moteris seklė visoje Botsvanoje. Toks šio romano išskirtinumas. Pats tyrimas ne tiek įdomus, kiek knygoje aprašomi įvykiai. Vien vardai niekada neleis užsimiršti, kad tai ne Europa. Tai Afrika.

Iš paskutiniųjų mano skaitytų detektyvų, tai bene geriausias.

Netyčia užsukau į lithuania.lt puslapį. Oficialų Lietuvos puslapį. Nekalbėsiu apie tai, kaip jis padarytas ir kas gerai, kas blogai. Iškilo keli klausimai, į kuriuos įdomu būtų gauti atsakymus:

1. Ar normalu, kad paskutinė normali žinutė facebook daugiau nei prieš 7 mėn. senumo?

2. Ar normalu, kad paskutinė žinutė twitter yra beveik 17 mėn. senumo? Jos visos pateiktos per vieną dieną.

3. Per artimiausia mėn. angliškai tik vienas renginys. Ar tikrai svečiams nėra daugiau ką veikti Lietuvoje?

Na čia tik pirmi klausimai pamačius šią svetainę. O jų pakanka norint suprasti kokia apgailėtina situacija prisistatant svečiams.

Klausimus nusiunčiau el. paštu, kuris yra vienintelis Lietuvos kontaktas. Galėčiau net lažintis, kad niekas man neatsakys  :)

P.S. Lažybas būčiau laimėjęs:

[email protected]: maildir delivery failed: Sorry, the user's maildir has overdrawn his diskspace quota, please try again later.

P.P.S. Laišką nusiunčiau URM bendru emailu ir ministrui.

Atnaujina 11:28

Gavau atsakymą:

Ar galėtume paprašyti prisistatyti klausimų autorių ir kam jis atstovauja.
Pagarbiai,

Užsienio reikalų ministerija
Informacijos ir viešųjų ryšių departamentas
Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius

Nelabai suprantu ką tai keičia, bet parašiau, kad niekam neatstovauju. Žinoma, kad į jų laišką atsakant tiesiogiai, atsakymas turėjo būti „Taip“, o jų laiško sakinys turėjo baigtis klaustuku. 

Atnaujinta 2010-10-18

Ne viską padarau iškart, bet... Gavau atsakymą:

Už interneto vartų www.lietuva.lt ir šalies profilio socialiniuose tinkluose administravimą yra atsakinga Ministro Pirmininko tarnyba.

Užsienio reikalų ministerija atsakinėja į pasirašytus laiškus, todėl prašome kiekvieno besikreipiančiojo nurodyti savo vardą ir pavardę. Jeigu jis kreipiasi ne kaip privatus asmuo - kam jis atstovauja.

Siūlome pasikonsultuoti su lietuvių kalbos specialistais prieš viešai reiškiant pastabas dėl skyrybos. Būsime dėkingi, jeigu ištrinsite iš interneto svetainės netikslų pastebėjimą apie mūsų laišką.

Iš tiesų tai mano pirmoji Aleksandros Marininos knyga. Nieko apie ją nežinojau, tik buvau girdėjęs linksniuojant jos pavardę.

Pasirodo tai ta pati rašytoja, kuri rašo apie detektyvę Kamenskają. Mačiau kažkiek serijų per tv, nes yra sukurtas serialas.

Šį kartą - detektyvas visai netyčia.

Pavadinimas „Staugiantys vienatvės šunys“ labai taiklus ir geras. Kamenskaja užknisanti boba. Jei skaityčiau viską nuo pirmos knygos eilės tvarka, gal man atrodytų kitaip. Dabar gi ją dievina, bet nesuprantu už ką  :)

Daug žmogžudysčių ir viskas išsiaiškinama per atsitiktinumą. O tai dar labiau užknisa  :)

Kai prie laiptinės skelbimų lentoje randamas toks pranešimas, nedaug ką gali ir pasakyti. Aš jo nemačiau ir niekada nebūčiau pamatęs, nes skelbimų lentos neskaitau. Darbo laikas pavydėtinas. Todėl galite laišką ar kas ten bebūtų grąžinti atgal, nes jo tikrai neatsiimsiu.

Per savo mokslo karjerą, kuri truko 11 m mokykloje ir 6 universitete, turėjau du mokytojus-dėstytojus, kurie buvo ant manęs užsisėdę.

1. Geografijos mokytoja mokykloje. Ją visi labai mėgo, o ji nemėgo manęs  :)  Prisipažįstu, nebuvau geriausias geografiją besimokantis žmogus, nes vietovių, upių ir pan. dalykų kalimas man neatrodė gudrus užsiėmimas. Bet net puikiai pasiruošus pamokai galėjau gauti 6. Geografija baigėsi 11-oje klasėje (jei gerai pamenu) ir norėjosi atestate turėti ne 6, o daugiau. Tą pasiekti buvo misija neįmanoma, nes visada dviejų pažymių vidurkis būdavo 6. T.y. gavęs vieną pažymį beveik visada tiksliai galėdavau pasakyti koks bus kitas.Ir štai gavau 8. Kitas turėjo būti 4, bet... pasitaikė pamoka kai visi dirbo grupelėmis. Vertinamos buvo grupelės ir todėl kiekvienas grupėje buvęs gavo po 8. Toks pažymys mane tenkino, todėl daugiau į geografijos pamokas nebevaikščiojau. Elgiausi gal ir negerai, bet tuo metu kito būdo turėti daugiau nei 6 nemačiau. Deja, gale mokslo metų turėjo būti geografijos įskaita. Nori nenori reikėjo eiti. Ruošiausi žiauriai ilgai ir daug. Įskaita vyko žodžiu. Kabinete tuo metu būdavo tik mokytoja ir vienas mokinys. Ji man uždavė vieną klausimą. Atsakiau. Kitą - atsakiau. Po to paprašė parodyti kažką žemėlapyje. Man atrodė, kad žinojau apytikslią vietą, todėl kol ieškojau ji man pasakė: „Veltui stengiesi, vistiek nepadės“. Pasakiau „Supratau“ ir ji nieko daugiau neklausė. Surašė man vienetus už praleistus kontrolinius, dar už kažką ir trimestre išvedė 4. Matyt labai gailėjosi, kad nuo dviejų 8 iki mažesnio nei 4 sunku numušti. Taigi, keli vienetai ir trimestre 4. Metiniame ir atestate - 5. Iš tiesų abydna iki šiol. Mano atestate buvo tik du 8, o visi kiti 9 ir 10. Tiesa, dar vienas 5. Iš geografijos.

Taip jau nutiko, kad teko su ja susitikti praėjus 5 metams po mokyklos baigimo. Aš įsidarbinau mokykloje, o ji, pasirodo, dirba toje pačioje. Pasisveikindavau visada, bet jei kažko klausdavo, atsakydavau trumpai ir eidavau į kitą kampą.

2. Algebros ir skaičių teorijos dėstytojas universitete. Iš tiesų viskas buvo gerai, kol vienu metu jis apsivertė. Nežinau kodėl, nes nieko blogo tikrai nepadariau. Jis turėjo savybę mažinti balus už kablelio ar kabliataškio nerašymą. Pradžioj žodžiais vis užklausdavo manęs, o ne kitų. Vėliau per kontrolinius darbus gavęs už uždavinį, kurio vertė 20 balų gaudavau 5, nes nepadėjau kabliataškio, o tuo tarpu grupiokas už praleistus su kabliataškius tame pačiame uždavinyje gaudavo 15. Dar vėliau jis privertė mane 3 kartus rašyti kontrolinį darbą. Vienintelį iš grupės. Čia gal kiek negražiai pasielgiau, bet kai tu tikrai gerai supranti ir žinai ką rašai, o gauni neigiamus balus, nebežinai kaip kitaip pasielgti. Per kontrolinį nesprendžiau vieno uždavinio. Pagal balų skaičių jis buvo nereikšmingas, o prie jo reikėjo labai daug prasėdėti ir tikimybė suklysti labai didelė. Tai nusprendžiau jo nespręsti visai, o visa kita padariau. Gavau neigiamą balą. Per pirmą perrašymą padariau lygiai tą patį. T.y. padariau viską, o to uždavinio nesprendžiau. Jis vėl man parašė neigiamą balą. Per antrą perrašymą vėl pasielgiau taip pat. Aš su juo nesiginčijau, o kai paklausė kodėl aš toks užsispyręs ir nesprendžiu to uždavinio, atsakiau sąžiningai, kad jame suklysti tikimybė labai didelė ir daug laiko užima. Kadangi per tuos kartus jau mintinai žinojau kur koks kabliataškis turi būti, jis nerado prie ko prisikabinti ir teko parašyti teigiamą balą.Perrašymams papildomai nieko nesimokiau, nes mokėjau jau tada kai rašiau kontrolinį. Paskutinis lašas buvo per egzaminą.

Pedagoginiame nebuvo tokio dalyko kaip baigiamasis bakalauro darbas. Buvo egzaminai. Ir vienas jų - matematikos. Keturi dalykai: algebra, analizė, geometrija, didaktika. Trauki bilietus ir tik pas tris dėstytojus atsakinėji. Neištraukiau geometrijos. Didaktikos gavau 9, analizės - 8, o algebros nežinau. Nerodė ir nesakė man kiek parašė. Na jo reikalas. Bendras egzamino pažymys mane nustebino - 6. Tikrai nesudėtinga pasiskaičiuoti ir sužinoti kiek turėjau gauti algebros, kad vidurkis būtų 6. 

Šią savaitę mokslinių darbų gynimas institute, todėl ten galima sutikti daug dėstytojų. Ir sutiko mano draugas. Ir tik dabar pats prisipažino, kad buvo ant manęs užsisėdęs. Na man nereikėjo to kaip įrodymo, bet bent jau prieš save jis sąžiningas.

Toks keistas jausmas, kai nežinau kaip jį apibūdinti, bet, matyt, jis liks su visam. Nelinkiu jiems nieko blogo ir niekada nelinkėjau. Pradžioj buvo pyktis, o vėliau jis mutavo į kažką kita. Tai tie žmonės, su kuriais nenoriu kalbėtis.

Detektyvas. Kartais jų pasiilgstu. Kartais netyčia užtaikau. Bet kuriuo atveju nesu jiems alergiškas.

Anotacijoje ši knyga labai giriama, bet iš tiesų nepastebėjau nieko, kas ją išskirtų iš kitų detektyvų. O gal taip ir turi būti - visi detektyvai panašūs?

Nužudomi visi, išskyrus numatytąją auką. Netikėta?  :)