Netyčia užsukau į lithuania.lt puslapį. Oficialų Lietuvos puslapį. Nekalbėsiu apie tai, kaip jis padarytas ir kas gerai, kas blogai. Iškilo keli klausimai, į kuriuos įdomu būtų gauti atsakymus:

1. Ar normalu, kad paskutinė normali žinutė facebook daugiau nei prieš 7 mėn. senumo?

2. Ar normalu, kad paskutinė žinutė twitter yra beveik 17 mėn. senumo? Jos visos pateiktos per vieną dieną.

3. Per artimiausia mėn. angliškai tik vienas renginys. Ar tikrai svečiams nėra daugiau ką veikti Lietuvoje?

Na čia tik pirmi klausimai pamačius šią svetainę. O jų pakanka norint suprasti kokia apgailėtina situacija prisistatant svečiams.

Klausimus nusiunčiau el. paštu, kuris yra vienintelis Lietuvos kontaktas. Galėčiau net lažintis, kad niekas man neatsakys  :)

P.S. Lažybas būčiau laimėjęs:

[email protected]: maildir delivery failed: Sorry, the user's maildir has overdrawn his diskspace quota, please try again later.

P.P.S. Laišką nusiunčiau URM bendru emailu ir ministrui.

Atnaujina 11:28

Gavau atsakymą:

Ar galėtume paprašyti prisistatyti klausimų autorių ir kam jis atstovauja.
Pagarbiai,

Užsienio reikalų ministerija
Informacijos ir viešųjų ryšių departamentas
Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius

Nelabai suprantu ką tai keičia, bet parašiau, kad niekam neatstovauju. Žinoma, kad į jų laišką atsakant tiesiogiai, atsakymas turėjo būti „Taip“, o jų laiško sakinys turėjo baigtis klaustuku. 

Atnaujinta 2010-10-18

Ne viską padarau iškart, bet... Gavau atsakymą:

Už interneto vartų www.lietuva.lt ir šalies profilio socialiniuose tinkluose administravimą yra atsakinga Ministro Pirmininko tarnyba.

Užsienio reikalų ministerija atsakinėja į pasirašytus laiškus, todėl prašome kiekvieno besikreipiančiojo nurodyti savo vardą ir pavardę. Jeigu jis kreipiasi ne kaip privatus asmuo - kam jis atstovauja.

Siūlome pasikonsultuoti su lietuvių kalbos specialistais prieš viešai reiškiant pastabas dėl skyrybos. Būsime dėkingi, jeigu ištrinsite iš interneto svetainės netikslų pastebėjimą apie mūsų laišką.

Iš tiesų tai mano pirmoji Aleksandros Marininos knyga. Nieko apie ją nežinojau, tik buvau girdėjęs linksniuojant jos pavardę.

Pasirodo tai ta pati rašytoja, kuri rašo apie detektyvę Kamenskają. Mačiau kažkiek serijų per tv, nes yra sukurtas serialas.

Šį kartą - detektyvas visai netyčia.

Pavadinimas „Staugiantys vienatvės šunys“ labai taiklus ir geras. Kamenskaja užknisanti boba. Jei skaityčiau viską nuo pirmos knygos eilės tvarka, gal man atrodytų kitaip. Dabar gi ją dievina, bet nesuprantu už ką  :)

Daug žmogžudysčių ir viskas išsiaiškinama per atsitiktinumą. O tai dar labiau užknisa  :)

Kai prie laiptinės skelbimų lentoje randamas toks pranešimas, nedaug ką gali ir pasakyti. Aš jo nemačiau ir niekada nebūčiau pamatęs, nes skelbimų lentos neskaitau. Darbo laikas pavydėtinas. Todėl galite laišką ar kas ten bebūtų grąžinti atgal, nes jo tikrai neatsiimsiu.

Per savo mokslo karjerą, kuri truko 11 m mokykloje ir 6 universitete, turėjau du mokytojus-dėstytojus, kurie buvo ant manęs užsisėdę.

1. Geografijos mokytoja mokykloje. Ją visi labai mėgo, o ji nemėgo manęs  :)  Prisipažįstu, nebuvau geriausias geografiją besimokantis žmogus, nes vietovių, upių ir pan. dalykų kalimas man neatrodė gudrus užsiėmimas. Bet net puikiai pasiruošus pamokai galėjau gauti 6. Geografija baigėsi 11-oje klasėje (jei gerai pamenu) ir norėjosi atestate turėti ne 6, o daugiau. Tą pasiekti buvo misija neįmanoma, nes visada dviejų pažymių vidurkis būdavo 6. T.y. gavęs vieną pažymį beveik visada tiksliai galėdavau pasakyti koks bus kitas.Ir štai gavau 8. Kitas turėjo būti 4, bet... pasitaikė pamoka kai visi dirbo grupelėmis. Vertinamos buvo grupelės ir todėl kiekvienas grupėje buvęs gavo po 8. Toks pažymys mane tenkino, todėl daugiau į geografijos pamokas nebevaikščiojau. Elgiausi gal ir negerai, bet tuo metu kito būdo turėti daugiau nei 6 nemačiau. Deja, gale mokslo metų turėjo būti geografijos įskaita. Nori nenori reikėjo eiti. Ruošiausi žiauriai ilgai ir daug. Įskaita vyko žodžiu. Kabinete tuo metu būdavo tik mokytoja ir vienas mokinys. Ji man uždavė vieną klausimą. Atsakiau. Kitą - atsakiau. Po to paprašė parodyti kažką žemėlapyje. Man atrodė, kad žinojau apytikslią vietą, todėl kol ieškojau ji man pasakė: „Veltui stengiesi, vistiek nepadės“. Pasakiau „Supratau“ ir ji nieko daugiau neklausė. Surašė man vienetus už praleistus kontrolinius, dar už kažką ir trimestre išvedė 4. Matyt labai gailėjosi, kad nuo dviejų 8 iki mažesnio nei 4 sunku numušti. Taigi, keli vienetai ir trimestre 4. Metiniame ir atestate - 5. Iš tiesų abydna iki šiol. Mano atestate buvo tik du 8, o visi kiti 9 ir 10. Tiesa, dar vienas 5. Iš geografijos.

Taip jau nutiko, kad teko su ja susitikti praėjus 5 metams po mokyklos baigimo. Aš įsidarbinau mokykloje, o ji, pasirodo, dirba toje pačioje. Pasisveikindavau visada, bet jei kažko klausdavo, atsakydavau trumpai ir eidavau į kitą kampą.

2. Algebros ir skaičių teorijos dėstytojas universitete. Iš tiesų viskas buvo gerai, kol vienu metu jis apsivertė. Nežinau kodėl, nes nieko blogo tikrai nepadariau. Jis turėjo savybę mažinti balus už kablelio ar kabliataškio nerašymą. Pradžioj žodžiais vis užklausdavo manęs, o ne kitų. Vėliau per kontrolinius darbus gavęs už uždavinį, kurio vertė 20 balų gaudavau 5, nes nepadėjau kabliataškio, o tuo tarpu grupiokas už praleistus su kabliataškius tame pačiame uždavinyje gaudavo 15. Dar vėliau jis privertė mane 3 kartus rašyti kontrolinį darbą. Vienintelį iš grupės. Čia gal kiek negražiai pasielgiau, bet kai tu tikrai gerai supranti ir žinai ką rašai, o gauni neigiamus balus, nebežinai kaip kitaip pasielgti. Per kontrolinį nesprendžiau vieno uždavinio. Pagal balų skaičių jis buvo nereikšmingas, o prie jo reikėjo labai daug prasėdėti ir tikimybė suklysti labai didelė. Tai nusprendžiau jo nespręsti visai, o visa kita padariau. Gavau neigiamą balą. Per pirmą perrašymą padariau lygiai tą patį. T.y. padariau viską, o to uždavinio nesprendžiau. Jis vėl man parašė neigiamą balą. Per antrą perrašymą vėl pasielgiau taip pat. Aš su juo nesiginčijau, o kai paklausė kodėl aš toks užsispyręs ir nesprendžiu to uždavinio, atsakiau sąžiningai, kad jame suklysti tikimybė labai didelė ir daug laiko užima. Kadangi per tuos kartus jau mintinai žinojau kur koks kabliataškis turi būti, jis nerado prie ko prisikabinti ir teko parašyti teigiamą balą.Perrašymams papildomai nieko nesimokiau, nes mokėjau jau tada kai rašiau kontrolinį. Paskutinis lašas buvo per egzaminą.

Pedagoginiame nebuvo tokio dalyko kaip baigiamasis bakalauro darbas. Buvo egzaminai. Ir vienas jų - matematikos. Keturi dalykai: algebra, analizė, geometrija, didaktika. Trauki bilietus ir tik pas tris dėstytojus atsakinėji. Neištraukiau geometrijos. Didaktikos gavau 9, analizės - 8, o algebros nežinau. Nerodė ir nesakė man kiek parašė. Na jo reikalas. Bendras egzamino pažymys mane nustebino - 6. Tikrai nesudėtinga pasiskaičiuoti ir sužinoti kiek turėjau gauti algebros, kad vidurkis būtų 6. 

Šią savaitę mokslinių darbų gynimas institute, todėl ten galima sutikti daug dėstytojų. Ir sutiko mano draugas. Ir tik dabar pats prisipažino, kad buvo ant manęs užsisėdęs. Na man nereikėjo to kaip įrodymo, bet bent jau prieš save jis sąžiningas.

Toks keistas jausmas, kai nežinau kaip jį apibūdinti, bet, matyt, jis liks su visam. Nelinkiu jiems nieko blogo ir niekada nelinkėjau. Pradžioj buvo pyktis, o vėliau jis mutavo į kažką kita. Tai tie žmonės, su kuriais nenoriu kalbėtis.

Detektyvas. Kartais jų pasiilgstu. Kartais netyčia užtaikau. Bet kuriuo atveju nesu jiems alergiškas.

Anotacijoje ši knyga labai giriama, bet iš tiesų nepastebėjau nieko, kas ją išskirtų iš kitų detektyvų. O gal taip ir turi būti - visi detektyvai panašūs?

Nužudomi visi, išskyrus numatytąją auką. Netikėta?  :)

Man labai labai nepatinka tvarka, kai reikia mažiausiai metų, kad gautum statybos leidimą. Taip, galima kažkam sumokėti, tas kažkas ateina su dokumentas, tada jo byla nepatenka į dugną, o padedama viršuje. Tik toks skirtumas, nes byla eina kartu su pinigais. Vien kol patvirtina tikslias sklypo ribas trunka 6 mėn. Man greičiau nepadarė. Po to 4 kartai kol gavau statybų leidimą. Sutinku, kad pirmą kartą buvo pora dalykų, be kurių negalėjo išduoti, o toliau buvo specialus tampymas, nes mano byla vaikščiojo be pinigų. Tie, kas bent kartą matė kaip Vilniuje išduodami statybų leidimai mane supras. Ten tikrai padaryta viskas, kad korupcija klestėtų.

Po to kai nusipirkau sklypą (sausio pabaigoje) praėjo pusantrų metų iki gavau statybų leidimą (rugpjūčio pabaiga). Buvo ir vietų kur aš neapsisukau labai labai greitai, bet tai nebuvo esminė laiko problema. Ir vis tiek norėdamas gauti statybų leidimą iki rugsėjo teko pasinaudoti pažintimis. Ne todėl, kad kažkas užsimerktų, o todėl, kad pasirašytų šią savaitę, o ne kitą. Viskas buvo gerai, bet pasirašinėja kartą per savaitę numatytą dieną, o tos savaitės tą dieną buvo išvažiavęs, tai būtų tekę laukti dar savaitę. Gal dar... Pasirodo nesunku pasirašyti nelaukiant tam tikros savaitės dienos. 

O ši priešistorė tik tam, kad visi suprastų kaip atsiranda nelegalios statybos. Nelegaliomis jas vadina tie, kurie žiūri bukai. Iš tiesų tai statybos, kurioms tikrai bus gautas statybų leidimas, bet šiek tiek vėliau. Norėdamas statyti namą, nusiperka žmogus sklypą. Ir kas norės mažiausiai metus laukti, kol galės pradėti darbus? Juk sklypą pirkau tik tam, kad statyčiau. Ir tą noriu daryti iškart, o ne po metų. Pora mėn truks, kol su architektu paruošite projektą, galima dar mėnesį palaukti, bet metus ar pusantrų? Štai ir nelegalios statybos. Nepasiseka ir kažkas patikrina, nepasiseka su kaimynais ir įskundžia ar pan. - nugriauti!

Viena žiauriausių istorijų, kurias pamenu, tai kai A. Paulauskas tapo Aplinkos ministru. Žmogus, kurio tvoros istorija iki šiol prisimenama sugeba spjauti į sąžinę ir eiti tokias pareigas. Žmonės, kurie jį ten skyrė taip pat nepasižymėjo sąžinės gausa. Ir štai reikia parodyti kaip bus kovojama su nelegaliomis statybomis. Susirado vienkiemyje žmogaus namą su priestatu ir tvora. Priestatas ir tvora be leidimų - nugriauti! Ir nugriovė, per tv parodė. Žmogui ne tik didelis nuostolis netekus jam būtinų pastatų, bet dar bauda, sąskaita už nugriovimą. Bet jis juk pasistatė sau pastatą savo žemėje, kuris niekam netrukdė. Leiskite tokiems žmonėms legalizuoti, jei pastatas atitinka visus reikalavimus.

Ir štai iškyla dar viena istorija, kai už Čigonų tabore nugriautus namus (nežinau kiek jų nugriovė) iš savivaldybės prisiteisė 55 600  Lt. Iš tiesų prisiteisė ne todėl, kad nugriovė, o todėl, kad nugriovė be teismo leidimo. Tai didelis skirtumas. Įstatymai yra įstatymai, bet... Aš pasistatau valstybinėje žemėje namą, atsikraustau su šeima ir ten gyvenu. Ar tai normalu? Kitas pavyzdys: aš ateinu į jūsų teritoriją ir šalia jūsų namo pasistatau savo. Atsikraustau ir gyvenu su šeima. Ar jums reikia teismo leidimo norint mane išvaryti ir nugriauti mano namą? Absurdas? Absurdas yra tas, kad yra įstatymai, kurių niekas nekeičia, nors jau yra ir precedentas. Manau, kad niekas jo ir nekeis tol, kol kokio politiko kieme nepasistatysime namo ir neatsikraustysime gyventi.

Man rasės, tautybės atžvilgiu visi žmonės vienodi. Bet jei kažkas darys nesąmones aš jį pavadinsiu lochu. Ir man nusispjauti, kad jis arabas, žydas, juodaodis... Lygiai kaip nusispjauti, kad jis lietuvis, baltaodis, katalikas...

Jei Jurga Ivanauskaitė savo knygą „Miegančių drugelių tvirtovė“ būtų pavadinusi „Miegančių plaštakių tvirtovė“, pavadinime būtų viskas. T.y. aišku apie ką. Tiems, kurie mėgsta paskaityti knygų pradžias, pradžioje taip pat pateiktas klystkelis - drugelis-dovana.

O pati knyga man patiko. Nemėgstate realybės, žiaurumų - neskaitykite. Manote, kad pasaulis labai gražus? Manote, kad viską galima pakeisti? Paskaitykite ir nusileisite ant žemės  :)

Kažkas bendro su „Dievų mišku“ ir tuo pačiu ne. Veiksmo metams, o viskas trunka tik vieną dieną. Pamiršti apie tai ir tik knygos gale primena. Įdomu ir tuo pačiu keista. Dėl tos dienos.

Kartais man atrodo šiek tiek juokinga, kai pradeda dalinti pinigines premijas krepšininkams už medalius. Visa spauda skaičiuoja, o realiai gaunasi po 15 000 Lt kiekvienam. Ko gero visi jie uždirba tiek, kad šie pinigai jiems nebus ta tikrai pastebima suma. Todėl pagalvojau, kad 100 kartų geriau būtų skirti šiuos pinigus skulptūroms.

1. Tai išliekamas dalykas, pažymintis istorinį krepšinio įvykį
2. Prie jos nurodytos viso trenerių štabo ir krepšininkų pavardės ne tik įamžins, bet ir leis po 20 metų kitiems prisiminti ar sužinoti.
3. Moralinis pasitenkinimas krepšininkų ir personalo būtų daug daug kartų didesnis nei dabar.

Atėjo pas mane Virgis. Aš jam sakau:

- Gal nori kotletų?

Mačiau, kad mama kepė, ir buvo visas bliūdas. Jam sutikus virtuvėje jų neradau. Mama išsivežė. Tada sakau:

- Turiu skanios sriubos.

Jis norėjo, įdėjau pašildyti, atnešiau dar visko ten, ką radau. Reikėjo kažkuo kotletus atpirkti? Spėkite ką po dienos radau mikrobangėje. O taip - sriubą. Matyt nesu pats geriausias draugas  :)

Buvo tikrai gerai. Buvo įdomu, turininga ir linksma.

Pagrindinis renginio akcentas - alaus degustacija. Ji man prasidėjo nevykusiai, bet po to tai išėjo tik į gerą :)  Susodino 12 žmonių ir pasakė, kad ne visi toliau dalyvaus. Kiekvienas turi praeiti testą ir tada sužinosim kas dalyvaus. Atnešė dviejų rūšių alų. Po to atnešė dar vieną bokalą ir reikėjo atspėti ar tai pirmas ar antras alus. Atskirti buvo žiauriai sudėtinga, net neskaitant to, kad trečias alus buvo labai šaltas, o pirmi du - ne. Kadangi baras pamiršo kur kokį alų pylė, „Alaus namų“ savininkas (jis vedė degustaciją) nusprendė pats atskirti ir pasakyti. Paragavo ir užtikrintai: „šitas“. Pažiūri - trečias alus. Fail. Vėl ima ragauja, ragauja ir vėl: „šitas“. Vėl trečias. Tada paragavo ir nebeužtikrintai pasirinko pirmąjį. Klausimas „ar tikrai šitas“ liko atviras.

Degustacijoj po to dalyvavo visi, ne tik likę 8. Skirtumas tik toks, kad 8 sėdėjo prie atskiro stalo, o visi kiti salėje. Salėje buvo triukšmingiau, o tai reiškia, kad linksmiau?

Priragavom 11 rūšių alaus. Pirmas testinis ragavimas, po to 5 rūšys parduodamos „Alaus namuose“ ir 5 butelinės. Po degustacijos sužinojau, kad Kalnapilio Grand ir Tauro Ekstra yra tas pats alus. Šiek tiek keista, nes abu juos įvertinau visiškai vienodai.

Labai labai ačiū visai commonsense.lt komandai. Atskiras ačiū Jūratei.

Artėja didelė šventė - Pasaulio krepšinio čempionatas. Kiti bambės, bet man tai labai didelis džiaugsmas.

Kaip ir kasmet rinktinę sudaro daugiau krepšininkų, nei važiuos. Todėl visada įdomu spėlioti kas gi bus tie, kurie paliks. Jei domitės krepšiniu - darote tą taip pat. Iš 17-os vienas atkrito dėl traumos (Katelynas), o du atrankos būdu. Lieka dar du. Gal ir keista, tačiau abu atkritusius atspėjau. Kuo toliau, tuo sunkiau nuspėti, bet spėju viešai: Pocius ir ... hmmm Lukauskis. Pociui reikia dar pažaisti, kad įgautų stabilumo. Dabar lipa į medį ir po to galvoja ką daryti. Dėl Lukauskio daugiausia abejonių, bet jo sportinė forma kol kas mažiausiai džiuginanti. Tokia buvo ir pernai. Gustas turėjo būti pirmas, bet Eitutavičiaus mikro trauma sutrukdė paskelbti. O Motiejūnui dar reikia košės pavalgyti. Po krepšiais jis labai per silpnas fiziškai, bet jo po poros metų laukia visai kitas vaidmuo.

O jei būtų mano valia - išmesčiau dabar jau Kleizą. Taip, jis žvaigždė, jį žmonės dievina, bet tokio tinginio ir nenoro laimėti nematau nė vieno kito žaidėjo veide. Jis čia atvažiuoja pasirodyti, o ne atiduoti visas jėgas ir laimėti. Jo amerikonizmas žudo. Tuo pačiu jis demotyvuoja ir kitus krepšininkus. dėl jo kaip krepšininko sugebėjimų ir talento abejonių nėra, bet dėl jo „pxizmo“...

Renatos Šerelytės knyga „Vardas tamsoje“ apibūdinama kaip detektyvas. Ir prasideda kaip detektyvas. Ir laukiau kol bus kažkas. O kažkas neatėjo. Nežinau, vieniems ta knyga patinka, kitiems ne taip. Negaliu sakyti, kad šlamštas. Toli gražu, bet jei reiktų rekomenduoti knygą, šios nerekomenduočiau.

Nors tokiu oru nėra gerai dirbti fizinį darbą, bet... Visą dieną name pradirbau palubėj. O tai reiškia +5 laipsniai. Bent taip atrodo, nes kai nusileidi kopėčiomis tuos 3 metrus, tai atrodo lyg kas šildymą išjungtų.

Taigi, grįžtu namo svajodamas apie dušą ir... zapadlo. Karšto vandens nėra.

Nebūčiau aš, jei nesurasčiau kokio blogumo blogame dalyke. Anksčiau, tais senais gerai laikais, kai išjungdavo karštą vandenį, tai niekas per kartą vamzdį nebėgdavo ir skaitliukai stovėdavo vietoje. O dabar paleidžia šaltą, bet ima kaip už karštą. Dabar galvoju ar parašius kokį skundą jį kas nors patenkintų?

Metai ir trys mėnesiai - pats laikas krikštynoms.