Tie, kas neskaito, arba skaito tik kartais, tai priminsiu, kad po kelio kryžminių raiškčių (galinio) operacijos pirminę reabilitaciją vos ne karinėm sąlygom praėjau savo poliklinikoje. Antrinė, kaip sakė poliklinikoje, man nebepriklausė.

Po operacijos praėjo jau 3 mėnesiai. Per tą laiką pasirašinėjau su poliklinikos vadovybe, su ligonių kasomis, su sveikatos ministerija, su ligoninės atstovais, kuriai priklauso poliklinika. Manote neturiu ką veikti? Gal ir taip, bet jei to nedarysiu aš, nedarysite jūs - niekas tikrai nepasikeis. Taip ir toliau mus stumdys, tyčiosis ir pan. Todėl aš puikiai suprasdamas, kad po 3 mėnesių reabilitacija bus man nebereikalinga, vis tiek ėjau iki galo. Dabar galiu parašyti, kad žinotų kiti žmonės ką daryti, kai jiems atliks tokią operaciją.

Dabar pabandysiu kuo trumpiau kas buvo man ir ką reiktų daryti kai taip nutiks.

Pirminę reabilitaciją skiria toje pat poliklinikoje. Sąlygos priklauso nuo pačios poliklinikos, bet šiame etape jums visai nebūtini treniruokliai. Šią reabilitaciją skiria laisvai, įprastai ji trunka pora savaičių.

Po to jums turėtų skirti ambulatorinę reabilitaciją, kuri dažniausia atliekama centruose. T.y. yra kelios vietos, pasirenkate kur ir ten atliekate. Bet... čia prasideda visas įdomumas. Jei po traumos iki operacijos praėjo daugiau nei vienas mėnuo, tai jau nebe trauma, o liga. Aš nejuokauju - tokie įstatymai. Kadangi po tokios traumos išsioperuoti per 1 mėnesį neįmanoma, tai jūs turite reikalauti poliklinikos, kad rašytų prašymą išimties tvarka skirti ambulatorinę reabilitaciją ligonių kasoms. Ligonių kasos įprastai skiria tokią reabilitaciją, nors tai ir „išimties tvarka“. 

Dabar jau žinote ką daryti, je itaip nutiktų. Aš to dar nežinojau, o laukti, kol man kažkas atsakys ir po to koją mankštinti negalima. Todėl ėjau už savo pinigus į sporto klubą ir pats mankštinausi. Man poliklinikoje, po gauto rašto, pasiūlė sanatorinę reabilitaciją, už kurią apmoka tik 30%, o kaina dienai yra 180 Lt. Todėl dabar žinokite ir kitiems papasakokite ką reikia daryti  :)

Nė kiek neperlenkiu lazdos su pavadinimu. Lygiai kaip gerai dirbančioje įstaigoje yra bent keli lodariai, taip ir lodarių sistemoje turi būti keli geri darbuotojai. O mūsų medicinos sistema yra sušikta. Visiškai ir galiu galvą guldyti, kad artimiausius 10 metų nieko nepasikeis. Viskas atrodo daug gražiau ir geriau kai netenka susidurti su medicina. Nekalbu apie nuėjimą pas šeimos gydytoją, nors ir ten dažniausiai puikiai viskas matosi.

Spėkite koks pirmas klausimas užduodamas ligoninėje kai atvyksta tėvai su 2 metų vaiku? Neatspėsite - tarpdury jūsų klausia: "o kokiai poliklinikai priklausote?". Atvykote ne į tą ligoninę - važiuokite toliau.

Gydytojas nemato reikalo nei pasisveikinti, nei paklausti kas nutiko tol, kol neužpildo kažkokių privalomų eilučių knygoje. Tiesa, pasisveikinti taip ir nematė jokio reikalo. Pirmas klausimas buvo "kodėl atvykote?". Pradėjus pasakoti kas nutiko, gydytojas nutraukė - "ne, jūs pasakykite kodėl dabar atvykote, o ne kas buvo?". Gydytojui visiškai neįdomu kas buvo.

Apžiūra susidėjo tik iš temperatūros pamatavimo, iplaučių klausymo ir gerklės pažiūrėjimo. Tada pasakė: "virusai panašiai elgiasi, gali iki 3 dienų taip būti". Viskas. Ate. Nesu medikas, gal todėl man labai keista, kad gydytojas žinodamas tik tiek, kad vaikui ką tik buvo 40 laipsnių temperatūra, pamatęs paraudusią nosiąryklę ir nieko neišgirdęs plaučiuose yra tikras tuo, kad tai virusas.

O žinote apie ką gydytojas galvojo kai atvažiavome? "Vėl miegoti neduoda". O "apžiūrėdamas" galvojo - "noriu miego". Tame pačiame kabinete paklota lova man sukėlė tik tokias mintis.

O kai kiek anksčiau vakare važiavome į ligoninę, tai gydytojos pirmas klausimas buvo: "o kodėl ne į polikliniką?". Ji nesuprato, kad jau pusė devynių vakaro ir poliklinika nedirba. Ir jai taip pat pirmiausia nekilo klausimas: "kas nutiko?".

Atvažiavusi greitoji užduoda klausimą: "o kodėl jūs mus kvietėte? Neturite savo automobilio?". Ar nuo mano atsakymo kažkas gali pasikeisti? Gal vaikas pasveiks, o gal įtrauks į juoduosius sąrašus, kur kito iškvietimo metu man pasakys, jog "jūsų vaikui greičiausiai virusas, tai jei nepraėjo 4 dienos - neskambinkite".

Greitajai atvežus į ligoninę dar išklausomas pamokslas, kad visi tyrimai, jei pagalba nebūtinoji ir neturi siuntimo - yra mokami. Greitoji atveža, vaiką su 40,4 temperatūra, o tenka klausytis tokius dalykus.

Kol dar name neįvedė interneto (liko pusantros savaitės iki termino pabaigos) naudojuosi iš draugų pasiskolintais Bitės Vodafone ir Omnitelio Omniconnect. Tele2 niekas neturėjo paskolinti todėl apie jų internetą negaliu rašyti  :)

Ką gi pasirinkčiau iš šių dviejų variantų? Tikrai Bitės. Ir štai kodėl:

• Bitės internetas beveik neturi trūkinėjimo, o Omnitelio mėgsta.
• Abu operatoriai turi "neribotus" planus. Vienas duoda 15 (Bitė), o kitas 10 (Omnitel) GB, o po to greitį numuša atitinkamai iki 512 ir 128. Su 128 tai tiesiog gali visiems girtis, kad turi internet, bet naudotis juo tikrai bus kantrybės išbandymas.
• Bitės programinė įranga padaryta daug geriau. Gali matyti kiek iš viso šį mėnesį jau išnaudojai, o Omnitel rodo tik kiek šį seansą (nuo paskutinio prisijungimo) išnaudojai.
• Toks vaizdas, kad Omnitel programinę įrangą kūrė vienas programuotojas. Jis ir dizainą padarė ir sugalvojo ką kur sukelti. Išvaizda klaiki, patogumas - taip pat.
• Omnitel programinė įranga yra žiauriai įkyri. Jei programa kreipiasi į internetą - ji pasileidžia ir tokiu būdu tikrai sugeba erzinti.
• Kompiuterį neišjungus, o hibernatinus, užsikrovus Omnitel programa jau neberanda modemo. Reikia ištraukti ir įkišti iš naujo.
• Naudojantis Omniconnect mano programa neprisijungia prie Google Talk, neleidžia siųsti torrentų. Tokių problemų su Vodafone nėra.

Beje, suinstaliavus Vodafone, o po to Omniconnect, prie vodafone prisijungti pasidaro problematiška, nes įkišus Vodafone modemą pasileidžia Omniconnect programa ir kažką pridaro. Todėl tenka naudoti viename kompiuteryje tik vieną (jei norime normaliai).

Pamačiau kaip žmonės netingėdami viską fotkina ir aprašinėja, tai nusprendžiau ir pats parašyti savo patirtį.

Sraiges gaminau kokius 3 kartus. Visus kartus pats rinkau, ruošiau ir t.t. Žinoma, kad su pagalba  :)  Bet patirtis yra grynai praktinė.

Šiemet Salininkuose sraigių buvo be proto daug. Ilgai galvojau ar terliotis su jomis ar ne. Po to Rokas parodė šį video

Įdomiausia, kad jį pažiūrėjus viskas atrodo paprasta. Bet jame nėra pačio "maloniausio" proceso. :)  Oki apie viską paeiliui.

1. Prisirinkti sraigių. Pats paprasčiausias ir maloniausias etapas (neskaitant valgymo). Jau kur jų yra - ten jų prisirinkti yra vieni juokai.
2. Išlaikyti 3 paras. Galimai r 4-ias nes jos nemirs taip greitai. Kažkada buvau pamiršęs ir jos maišelyje uždarytos išbuvo savaitę. Ir nieko  :)  Kiti jas barsto miltais, dar kiti - prieskoninėm žolėm. Atseit išsivalys organizmas. Iš tiesų tiek miltai tiek žolės yra joms maistas ir nuo to gali pasikeisti tik š.. spalva. Todėl geriausia nieko neduoti.
3. Atskirti valgomą nuo nevalgomo. Čia pati šlykščiausia dalis. Pirmus kartus sraiges sumesdavau į verdantį vandenį ir tik po to ištraukęs atskirdavau. Labai nepatogu ir valgomoji dalis būna kieta, bei maža (susitraukia). Daryti tą reiktų gyvoms. Kai sraigė išlenda - nesunku paimti tarp dviejų pirštų kuo arčiau kiauto. Ten perkerpame ir metame vieną į vieną puodą, kitą - į kitą.
4. Verdame kiautus. Juos rekomenduoja virti apie valandą. Čia neturiu daug patirties, bet manau, kad kuo ilgiau virti, tuo lengviau turėtų atsiskirti š... dalis ir kiautas. Pavirus su peiliuku ar pincetu ištraukiame iš kiauto tai, kas ten liko. Vieną dalį į šiukšlių dėžę, o kitą nuplauname.
5. Verdame valgomą dalį. Čia tie padai, ant kurių sraigė šliaužioja. Virti reikia geras tris valandas. Galima ir kiek ilgiau. likus pusvalandžiui galime sumesti morkos, bulvės, svogūno. Gausis tikrai labai puikus sultinys.
6. Sviestas. Jį sumaišome su krapais ir česnakais. Maišykite pagal skonį.
7. Ruošiame patiekalą. Imame tuščią kiautą, pilame į jį šaukštelį sultinio, dedame sraigę (valgomą dalį) ir užtepame skylę paruoštu sviestu. Viską dedame į indelį, iš kurio neišvirstų.
8. Kepame. Kai viskas paruošta, dar 15 min. pakepame orkaitėje. Sviestas ištirps, susimaišys su sultiniu, šiek tiek to aromato įsigers ir į sraigę. 
9. Valgome. Imame kriauklę, pagaliuku užkabiname sraigę, į burną ir užgeriame tuo, kas liko. Gardu :)

Visas paruošimas valgymui trunka geras 5 valandas, todėl jei norite nedidelės egzotikos - skirkite tam visą vakarą  :)

Ketvirtadienį atvažiavo Jonas ir atvežė įkurtuvių dovanų.