Paulo Coelho knyga „Zahiras“ man priminė Richard Bach knygas. Pirma būna įdomi, antra mažiau, o po to užknisa.
Čia ne visai tai, bet vietomis pasidaro nuobodu. Vietomis nustebina kaip gerai parinkti žodžiai - atrodo viską pajunti ir pats.
Štai čia man gražiausia knygos vieta. Kai pagrindinį herojų paiko žmona, jis skęsta savo apmąstymuose:
Buvau prisiekęs sau - jei kada tai atsitiks, niekuomet nieko jos neklausiu tik pabučiuosiu, pasakysiu: „saldžių sapnų meile mano“ ir kitą rytą atsibusime kartu susiėmę už rankų tarsi to košmaro nė nebūtų buvę.
O kai jums nutinka kas blogo, ar dažnai prisiekiate, kad darysite taip ir anaip, kad būsite geri ir pan.? O kiek kartų išpildėte? Gal todėl knygos pabaiga man nepatiko. Negaliu sakyti, kad ir pati knyga man labai patiko.
