Masha Gessen „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“

Tik dabar perskaičiau Mashos Gessen knygą „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“. Tas tik dabar, tai gali skambėti keistai, nes knygynuose ji ką tik pasirodė. Aš ją turiu jau kokias 4 savaites.

Iškart pasakau, kad knyga tikrai labai gera. Bent man labai patiko.

Per Knygų mugę priėjusi moteris ilgai į ją žiūrėjo ir sako: „Bijau skaityti. Man labai baisu.“ Ir ji teisi. Skaitant tikrai baisu. Stebiesi kiek žmonių supranta, kad gali mirti, bet aukojasi dėl savo šalies. Ir daug jų miršta. Labai daug istorijų apie Rusijos prezidentą, nuo dingusių pinigų, arogancijos, keršto iki suplanuotų žmogžudysčių, įmonių perėmimų, plėšimų. Vladimiras Putinas nuo mafijos galvos skiriasi tik tuo, kad jam praktiškai nieko nebereikia bijoti.

Tik pačiame gale knygos supranti, kad ši knyga yra žingsnis link nepriklausomos, laisvos ir demokratinės Rusijos. Ne vieno žmogaus valstybės, o visų jos piliečių.

Pabaigai pora citatų. Pirmoji apie tai, kaip oficialūs ir atsakingi žmonės tyčiojasi:

Po povandeninio laivo „Kursk“ nelaimės.

Praėjus dešimčiai dienų po nelaimės, įgulos narių giminės susirinko <..> Admirolas (didelis vyras atšiauriu, diržingu veidu) naudojo savo ištobulintus įgūdžius atremti visus klausimus. Vienas iš keleto žurnalistų, kuriems buvo leista stebėti susitikimą (ir Putino biografijos bendraautoris) taip pasakoja apie susitikimą:

— Ar tikite, kad jie gyvi? — kažkas paklausė.

Ir žinote, ką jis atsakė?

— Puikus klausimas! Atsakysiu į jį taip pat tiesiai, kaip jūs ir paklausėte. Aš vis dar tikiu, kad 1991 m. miręs mano tėvas yra gyvas.

Tuomet jam buvo užduotas dar vienas klausimas, tikriausiai taip pat geras.

— Kodėl ne iškart kreipėtės pagalbos iš užsienio?

— Matau, — atsakė jis, — kad dažniau žiūrite Ketvirtą, o ne Antrą televizijos kanalą.

— Kada pranešėte valdžiai, kad neturite reikalingos įrangos išgelbėti jūreivių?

— Prieš trejus metus.

Ir linksmesnė:

<..> Miesto valdžia nusprendė minią ne išvaryti, o perrėkti.Vieną šeštadienį į „haid parką“ susirinkę kalbėtojai pamatė, kad prie Katedros groja pučiamųjų orkestras. Pasiklausyti orkestro atėjo kiti žmonės, kurie kalbėtojams šaukė: „Klausykit, orkestras čia tam, kad žmonės atsipalaiduotų. čia ne vieta ir ne laikas jūsų kalboms. <..>

<..> Ji pasiūlė visiems reguliariems „haid parko“ lankytojams kitą šeštadienį atsinešti citrinų. <..> Podolceva kažkur buvo girdėjusi, kad kai žmonės pamato ką nors, valgantį citriną, nesąmoningai labai seilėjasi. <..> Planas pavyko: muzika nutilo, o kalbos tęsėsi.