Žaidimo taisyklės

2019-12-01 23:14

Visi kalba apie tai, kaip sunku rasti darbuotojus. Man draugas sako: jūs Vilniuje, jums paprasčiau, o mes rajone (Vilniaus) ir mums dar reikia sugalvoti kaip juos atsivežti. Ir tai tik vienas iš pokalbių. Prieš kokių dvidešimt metų mano pažįstami pradėjo emigruoti. Kuo toliau, tuo lengviau tai buvo daryti, nes kiekvienas galėjo rasti pažįstamą, jau gyvenantį ir dirbantį ten kažkur. Anglai rėkė: "lauk emigrantus", dabar tą rėkiame mes.

Gyvenime dariau labai daug dalykų, nors baigiau ir turiu mokslinį magistro laipsnį. Mano vienas teisingiausių sprendimų gyvenime buvo išėjimas iš darbo, kai stačiausi namą. Nebegalėjau suderinti dviejų dalykų, todėl išėjau ir pradėjau freelancinti. Dvi savaites dirbdavau po daug valandų, o po to dvi savaites statydavau namą. Jei kažkas pasakoja, kad pasistatė sau namą, paklauskite ką tiksliai jis darė. Ne kartą girdėjau istorijas kaip pavargo, kol pasistatė namą, o pasirodė, kad sunku buvo prižiūrėti kaip samdomi statybininkai įgyvendina savo pažadus. Ir tikrai sunku, tuo neabejoju. Skirtumas toks, kad aš realiai pasistačiau namą savo rankomis, anksčiau niekada nedirbęs statybose. Kaliau pjoviau, sukau, be galo daug klausinėjau. Klausinėjau, nes nebuvo jokios informacijos internete. Negali būti? Gali. Tuo metu neįmanoma buvo rasti informacijos apie tai. Dirbau daug. Pamenu, kad prie kūčių stalo grįžau šiek tiek vėluodamas (nes reikėjo pabaigtai ką pradėjau) iš statybų. Kodėl tai vienas geriausių sprendimų? Man atrodo, kad nuo to prasidėjo mano pirmasis bandymas dirbti sau. Tai buvo senokai, po to dar dirbau samdomą darbą, bet jį palikau taip pat dėl to, kad norėjau dirbti sau.

Turiu labai daug draugų, kurie dirba samdomą darbą ir jie sako: nenoriu dirbti kitaip. Visiškai tai suprantu. Kiekvienas renkasi ką nori, kaip nori. Nėra blogai dirbti kitiems ar sau. Dirbti kitiems yra daugybė privalumų, kuriuos suprantantys tą ir renkasi. Žinoma, tą renkasi ir gebėjimų neturintys žmonės, bet suplakti į vieną šias abi grupes yra neteisinga.

Klausimas yra ne tame ką tu dirbi, bet kaip tu tai darai.

Grįžtant prie samdomų darbuotojų, surasti tinkamą tikrai nėra paprasta. Ši situacija tik parodo kaip gerai mes gyvename ir koks geras pragyvenimo lygis yra mūsų Lietuvoje. Kai gyvenimas valstybėje yra sunkus, visi bėga, kai geras - bėgimas sumažėja, bet žmonės nebenori dirbti. Dažnai pakanka dirbti 0,5 ar 0,75 etato, kad patenkintų savo esminius poreikius. Tokioje situacijoje žmonės nebenori dirbti daugiau. T.y. darbą susirasti nėra sudėtinga (apie darbo kokybę, darbdavių sąžiningumą, darbo sąlygas ir pan. dalykus dabar nekalbame), pinigų pakanka. Žmonės nenori dirbti daugiau nei "pakanka". Nenori dirbti, jei "pavargsta". Tai natūralu, bet nebūtinai suprantama visiems. Tai ir gerai ir blogai. Norėjome būti lygiaverčiais europiečiais - valgykime vaisius.

Ir čia kartų konfliktas. Jei anksčiau kartų konfliktas buvo suvokimas kaip pagyvenusių tėvų ar senelių ir vaikų, tai dabar amžiaus skirtumas yra nukritęs. Bet kuriuo atveju dabar net ir sakant, kad tai "kartų konfliktas" nepasakoma nieko. Nes anksčiau, riba buvusi pakankamai aiškiai apibrėžiama, tapo išplaukusia. Ir kuo toliau tuo labiau ją sunku aprašyti, apsakyti. 

Kai buvo mano klasiokų susitikimas (20 metų (taip 20)), iš šalies stebėjęs žmogus paklausė ar tikrai šie visi žmonės yra klasiokai. Paklausė, nes jam pasirodė jog tarp kai kurių yra ne mažiau 10 metų skirtumas. Merginos dažniausiai atrodo geriau, nes labiau savimi rūpinasi. Bet šiuo atveju ne apie išvaizdą. Aš jaučiausi lygiai taip pat. Jaučiausi, kad tarp mano bendraamžių atsirado portalai, kurių vieni vedė atgal, o kiti pirmyn. Tik laiku. Nesupratimas, nesuvokimas, neprisitaikymas yra ženklas, kad žmogus perėjo į kitą gatvės pusę. Žaidimas pagal taisykles, kurios yra dabar tik parodo, kad žalias šviesoforo signalas nėra prievolė, o tik pasirinkimas.




 
Komentarai
+   Vardas:
Url:
El. paštas: Nerodoma.
Įrašykite tik tuo atveju, jei norite, kad informuotų apie naujus komentarus po šiuo įrašu.
Komentaras: