Pradėjom lankyti ženklų kalbos pamokėles. Lankome mes, o vaikas ten žaidžia  :)

Buvau skeptikas, kai pirmą kartą išgirdau apie tai. Kai pamačiau Vytenio vaiką rodant ženklus, nuomonę pakeičiau.

Žinote kas įdomiausia? Ogi visur ir visiems kylantis klausimas-mitas:

Vaikas pradės kalbėti vėliau, jei mokės ženklų kalbą.

Galite parašyti savo nuomonę ir kodėl taip manote.

Žinau, kad daugelį užknisiu, bet nieko nepadarysi. Foto dedu draugams, su kuriais retai matomės. Anos foto buvo mėnesio senumo. Šita šviežia:

Matosi visi 4 dantys  :)

Šiek tiek kitaip, šiek tiek iš toliau. Kai dabar fotkinsiu, tai jau burnoje baltuos  :)

Nors fotografuota prieš mėnesį, bet vistiek įmesiu. Kokybė nelabai vykusi, todėl gavosi toks kaip ir nuotaikos kratinys. Bus dar viena dalis vėliau

Kažkaip vis nepafotografuojam vaiko. Tai patingiu, tai tamsu labai. Na ir čia tokios foto

Ir labai rimta:

Viskas OK

Kai kuriuos užknisa vaikų foto, bet pažįstami manęs klausinėja dėl jų. Todėl kartais vis dėlto įdėsiu  :)

Iš tiesų mėnuo buvo užvakar, bet geriau vėliau. Augame. Sveriame jau virš 3700.

Bamba toks mistinis dalykas. Virkštelė nudžiuvo jau senokai, bet vistiek taip ir nesupratau normaliai kaip ten ta bamba susiformavo į normalią :)

Mes spėjau jau pagulėti ligoninėje. Nerašiau anksčiau, nes taip mažiau smabučių Raimondai. Labai jau gąsdina tas žodis „ligoninė“.

Vaikas prarėkė pusę dienos. Praklyjk greičiau. Nusprendėm vakare vežti į ligoninę, kad išsiaiškintų kas negerai. Ir štai istorija apie tai, kaip beviltiškai viskas suvelta mūsų valstybėje:

Skambinu 112. Juk tai bendras pagalbos telefonas. Klausiu:
- kūdikiui kažkas negerai, kur mes turėtumėm jį vežti?
- koks jūsų operatorius?
- ką reiškia operatorius? - pasiteirava unesupratęs prie ko čia operatorius.
- kokio operatoriaus paslaugomis naudojatės?
- tele 2
- skambinkite 033 - o taip, pas mus veikia vieningas pagalbos telefonas.

Skambinu 033. Klausiu:
- kūdikiui kažkas negerai, kur mes turėtumėm jį vežti?
- o kur jūs gyvenate?
- Viršuliškėse
- na galite vežti į Antakalnį.
- ačiū

Važiuojame į Antakalnį. Ten gimdėme, tai žinau kur važiuoti. Užeinu į tą patį priimamajį:
- kūdikiui kažkas negerai, kur reiktų jį nunešti?
- hmm - susimąsto dvi priimamajame. Tada viena pažiūri į kitą:
- o pas mus gydo kūdikius?
- nežinau. Reikia paskambinti. - skambina. Pasirodo nėra. Yra tik vaikų traumatologinis skyrius. Šiaip tik Santariškėse kūdinius gydo.

Važiuojame į Santariškes. Gerai, kad ten viskas tvarkoje ir paguldo mamą su vaiku.

Štai taip pas mus viskas tvarkinga ir visi žino ką daro. Liūdna pagalvojus.

O vaikui viskas buvo gerai. Trūko maisto ir buvo kritęs svoris. Pamaitinome daugiau ir atsigavo. Gerai, kad tik tiek.

Šiek tiek apie gimdymą. Gimdė su nuskausminimu, todėl didelių skausmų gimdymo metu nejautė. Dalyvavau visur nuo pradžios iki galo. Tiesa sakant, net nepajutau kur čia pradžia, o kur galas. Viskas buvo įdomu ir visiškai nebaisu. Tie gąsdinimai, man atrodo, iš piršto laužti. :)  Kai kurie momentai man buvo baisesni nei Raimondai.

Kaip rašo knygoje: vyrai nejaučia užuojautos kai kažkam skauda. Jie gali pasakyti, kad jiems gaila, bet... Moterys užjaučia. Per tv kai rodo boksą, moteris mato ir užjaučia tą, kuris gavo stiprų smūgį, o vyras jaučia jį.

Ko gero taip yra, nes gimdžiau kartu ir buvo momentų kai pradėjau panikuoti. :)  Dabar viskas gerai, viskas puiku. Mergytė jaučiasi puikiai, valgo. Raimonda irgi atsigauna. Šeštadienį, jei viskas gerai, paleis namo. Velykos bus namie.

Tiesa, dėl vardo šiandien apsisprendėm. Bus Morta. Labai jau varginantis dalykas tas vardo rinkimas.

Čia po gimimo kokiai valandai praėjus

23:15. 3,08 kg. 55 cm.