B spalvina pelėdą. Paveiksliukas labai sudėtingas, nes begalė smulkių elementų.  Jai užtenka kantrybės, bet reikia pripažinti, sugeba gerai derinti spalvas ir turi kantrybės tam. 

- Tėti, ar žinai kodėl tos mažos širdutės pelėdos akyse?

- Na na..

- Nes įsimylėjo berniuką pelėdą.

Sakau V:

- Nueik, pasakyk sesei, kad pašertų šunį.

V nueina ir piktai:

- Eik šunį pašerti!

- Gal gali gražiau? - sakau pastabą

- Eik šuniuko pašerti, - pasitaiso

Važiuojam šiandien greitkeliu ir B:

- Žiūrėkit - mėtinės!

- Kas?

- Mėtinės

- Kas?

- Nu kur žmonės užkasti

Teisingai, buvom prieš pusmetį metinėse, kapinėse.

B greitu žingsniu eina į savo kambarį (taip būna kai susipyksta su broliu). V iš kambario

- Grįžk, aš nenorėjau, atsiprašau!

- Tada ateik ir apsikabink!

Ateina, apsikabina. B:

- Atleidžiu.

Važiuojame automobiliu. Sakau:

- Žiūrėkit, koks didelis kaminas ir kaip dūmai kyla iš jo.

- O kas ten per pastatas? - klausia V.

- Nežinau

- Aš žinau! Čia gamina debesis, - nudžiunga B

Gaminu virtuvėje vakarienę. Ateina B:

- Tėti, turiu tau dovaną iš burnos.

Na na, įdėmiai žiūriu į burną. B pradeda dainuoti dainelę.

B nori pinigėlio. Dykai niekas neduoda, reikia kažkokius darbus padaryti. Sakau - pasimokom raideles rašyti? Ok. Viena lapuką prirašė. Kito pusę prirašiusi:

- Tėti, daugiau nebenoriu.
- Reikia pabaigti, kad pilnas būtų. Čia gi ne žaidžiame, o mokomės.

Pauzė.

- O gal galima tą lapelį tiesiog nukirpti?

Atbėga B ir:

- Tėti, aš noriu valgyti žuvį nuo grotų
- Ką?
- Žuvies nuo grotų. Mačiau šaldytuve.

Niekaip nesuprasdamas apie ką čia mes kalbame, nes žuvies nepirkau, šaldytuve nemačiau ir juo labiau ant grotų niekas nekepė.

- Va matai? - rodo į šprotų skardinę. Šprotai - Grotai.

Esu nelabai ramus vairuotojas ir mėgstu pakalbėti su aplinkinių automobilių vairuotojais kelyje. Ne, nelipu iš auto ir pasakęs kitą akimirką pamirštu savo pyktį. Labai trumpa mano atmintis. Mūsų busiuke neveikia pyyypinimas ir tai man didelis stresas.

- Tėti, ar gali papypinti? - klausia B

- Ne, nenoriu gąsdinti aplinkinių vairuotojų

- Bet praėjusį kartą pypinai ir sakei "blet"

Beliko atsiprašyti, nes tikrai nebepamenu.

Eilinį rytą vežu vaikus į mokyklą ir darželį. B mėgsta paraginti:

- Važiuok gi, važiuok

- Negaliu priekyje stovi mašina. Jei važiuosiu bus avarija, - bandau paaiškinti tai, ką kartoju beveik kiekvienoje kelionėje

- O kas sumokės už avariją? - klausia V iš galo

- Policininkas, - atkerta B

B vaikšto su knygele. Matau, kad tai mano vaikystės knygelė apie šachmatus, kurios taip ir niekada neperskaičiau. Žinau kaip šachmatų figūros juda ir tai viskas.

V pabuvęs su seneliais išmoko taip pat "žaisti". Kartą mane įkalbėjo ir bendrom pastangom gavosi, kad pralaimėjau.

- O kokia knygelė. Apie šachmatus, - sakau aš ir žiojuosi, kad nuneštų broliui paskaityti

- Nunešk tėčiui, kad išmoktų prieš brolį žaisti! - rėkia V iš kito kambario.

V: mano močiutė tokia greita, nesuprantu kaip, tik išgeriu arbatą ir jau švarus puodukas. O namie indaplovė plauna plauna, plauna plauna, žiauuuuriai ilgai. Močiutė žymiai greitesnė.

B, kaip ir kiti vaikai tokiam amžiuje, bando mūsų ribas ir kantrybę. Mes stengiamės tai ignoruoti (tik nereikia pasakoti kaip teisingai auklėti vaikus. Taip, tai - ne "auklėti", o "ugdyti").

Žodžiu grįžta ne ilgai pabuvusi B iš lauko. Drabužinėje prasideda: 

- Aš nemoku, man nepavyksta, nurenk mane.

Ruduo - laikas balinti medžius. Mišinys, teptukas ir prie darbo. Išeina B į kiemą, priėjusi žiūri, žiūri ir klausia:

- Tėti, o kodėl tu medelį šukuoji?

Kadangi daugelio vaikų problema yra "nedaryti į kelnes", mes nuo M laikų sugalvoję skatinti už rezultatą. Taip neigiamos emocijos išblanksta. Kaskart ant puoduku padarius "kaku", B gauna saldainį.

- Kaku, kaku, kaku, kaku ir bėgame iki puoduko.

Padaro ir stojasi. Aš:

- Palauk, gal dar kas pavyks.

Kelis kartus deramės, kol galų galė B:

- Cyc.