Gaminu virtuvėje vakarienę. Ateina B:

- Tėti, turiu tau dovaną iš burnos.

Na na, įdėmiai žiūriu į burną. B pradeda dainuoti dainelę.

B nori pinigėlio. Dykai niekas neduoda, reikia kažkokius darbus padaryti. Sakau - pasimokom raideles rašyti? Ok. Viena lapuką prirašė. Kito pusę prirašiusi:

- Tėti, daugiau nebenoriu.
- Reikia pabaigti, kad pilnas būtų. Čia gi ne žaidžiame, o mokomės.

Pauzė.

- O gal galima tą lapelį tiesiog nukirpti?

Atbėga B ir:

- Tėti, aš noriu valgyti žuvį nuo grotų
- Ką?
- Žuvies nuo grotų. Mačiau šaldytuve.

Niekaip nesuprasdamas apie ką čia mes kalbame, nes žuvies nepirkau, šaldytuve nemačiau ir juo labiau ant grotų niekas nekepė.

- Va matai? - rodo į šprotų skardinę. Šprotai - Grotai.

Esu nelabai ramus vairuotojas ir mėgstu pakalbėti su aplinkinių automobilių vairuotojais kelyje. Ne, nelipu iš auto ir pasakęs kitą akimirką pamirštu savo pyktį. Labai trumpa mano atmintis. Mūsų busiuke neveikia pyyypinimas ir tai man didelis stresas.

- Tėti, ar gali papypinti? - klausia B

- Ne, nenoriu gąsdinti aplinkinių vairuotojų

- Bet praėjusį kartą pypinai ir sakei "blet"

Beliko atsiprašyti, nes tikrai nebepamenu.

Eilinį rytą vežu vaikus į mokyklą ir darželį. B mėgsta paraginti:

- Važiuok gi, važiuok

- Negaliu priekyje stovi mašina. Jei važiuosiu bus avarija, - bandau paaiškinti tai, ką kartoju beveik kiekvienoje kelionėje

- O kas sumokės už avariją? - klausia V iš galo

- Policininkas, - atkerta B

B vaikšto su knygele. Matau, kad tai mano vaikystės knygelė apie šachmatus, kurios taip ir niekada neperskaičiau. Žinau kaip šachmatų figūros juda ir tai viskas.

V pabuvęs su seneliais išmoko taip pat "žaisti". Kartą mane įkalbėjo ir bendrom pastangom gavosi, kad pralaimėjau.

- O kokia knygelė. Apie šachmatus, - sakau aš ir žiojuosi, kad nuneštų broliui paskaityti

- Nunešk tėčiui, kad išmoktų prieš brolį žaisti! - rėkia V iš kito kambario.

V: mano močiutė tokia greita, nesuprantu kaip, tik išgeriu arbatą ir jau švarus puodukas. O namie indaplovė plauna plauna, plauna plauna, žiauuuuriai ilgai. Močiutė žymiai greitesnė.

B, kaip ir kiti vaikai tokiam amžiuje, bando mūsų ribas ir kantrybę. Mes stengiamės tai ignoruoti (tik nereikia pasakoti kaip teisingai auklėti vaikus. Taip, tai - ne "auklėti", o "ugdyti").

Žodžiu grįžta ne ilgai pabuvusi B iš lauko. Drabužinėje prasideda: 

- Aš nemoku, man nepavyksta, nurenk mane.

Ruduo - laikas balinti medžius. Mišinys, teptukas ir prie darbo. Išeina B į kiemą, priėjusi žiūri, žiūri ir klausia:

- Tėti, o kodėl tu medelį šukuoji?

Kadangi daugelio vaikų problema yra "nedaryti į kelnes", mes nuo M laikų sugalvoję skatinti už rezultatą. Taip neigiamos emocijos išblanksta. Kaskart ant puoduku padarius "kaku", B gauna saldainį.

- Kaku, kaku, kaku, kaku ir bėgame iki puoduko.

Padaro ir stojasi. Aš:

- Palauk, gal dar kas pavyks.

Kelis kartus deramės, kol galų galė B:

- Cyc.

V gavo dovanų transformerį šautuvą. Žaidžia su sese:

- Aš būsiu vagis

- Ne, būk paprastas žmogus. Arba policininkas.

- Ne...

Čia priėjo tėtis ir sako M:

- Būk Veryga

-NEEEE!!!!!!

- Tėti, jei man pasakysi žodį "darželis" arbe "mokykla" - žinok aš visada pašoksiu iš lovos.

Laimingas V, kad pagaliau gali eiti ten, kur daug chebros.

V ir M kalbasi prie pietų stalo. Žino, kad po pietų laukią čipsai, todėl kiekvienas giriasi už ką jam čipsų nupirko tėtis. Tėtis pirko, nes tiesiog pirko, bet jiems atrodo kitaip. Vardina kiekvienas po vieną ir įsiterpia mama:

- O man už kažką galima bus čipsų?

- Už tai, kad mumis rūpiniesi, perki mums drabužius, ....

po kokio penkto punkto V:

- M, jau užtenka, daugiau nesakyk, nes mums nebeliks.

Kažką žaidžia kartu, pykstasi ir ne ir vėl.
- Bet žmonės juk negali skraidyti? - brolio klausia M
- Ne
- Tai aš negaliu?
- Ne
- Tai kodėl tu skraidai?
- Tai aš nesąmones darau

V kalbasi du draugeliais po jų ištarto "šūdas":

- Nesakyk šito žodžio, negalima

- Nu jo negalima, bet mūsų tėtis kartais netyčia keikiasi

- Mano tėčiui tai galima keiktis, - V palaiko kalbą

- Na jo mūsų tėtis specialiai keikiasi irgi