Aleksandra Marinina „Staugiantys vienatvės šunys“

2010-10-10 08:08   kategorijoje:   Dienos

Aleksandra Marinina - Staugiantys vienatvės šunysIš tiesų tai mano pirmoji Aleksandros Marininos knyga. Nieko apie ją nežinojau, tik buvau girdėjęs linksniuojant jos pavardę.

Pasirodo tai ta pati rašytoja, kuri rašo apie detektyvę Kamenskają. Mačiau kažkiek serijų per tv, nes yra sukurtas serialas.

Šį kartą - detektyvas visai netyčia.

Pavadinimas „Staugiantys vienatvės šunys“ labai taiklus ir geras. Kamenskaja užknisanti boba. Jei skaityčiau viską nuo pirmos knygos eilės tvarka, gal man atrodytų kitaip. Dabar gi ją dievina, bet nesuprantu už ką  :)

Daug žmogžudysčių ir viskas išsiaiškinama per atsitiktinumą. O tai dar labiau užknisa  :)

Apsigalvojom

2010-10-07 08:08   kategorijoje:   Statau namą

Kai tam tikrus dalykus darai labai anksti, sunku viską sužiūrėti ir suplanuoti. Taip būna su vamzdynu. Jis būna vedžiojamas dar prieš grindis, todėl klaidos pasitaiko. Kai kur reikia tik šiek tiek patraukti, kai kur daugiau. O štai susiplanuoti virtuvę tame etape dar sudėtingiau. Todėl dabar viskas atrodo taip:

Tiesiog mūsų kriauklė sugalvojo, kad jau geriau būtų kitoje vietoje. Taigi, viskas pasislinko per ne pilnus 2 metrus. Nuotekų vamzdį vedžiau su nedideliu nuolydžiu. Vanduo - tiesiai. Nieko baisaus, kai pertvaros tokios.  :)

Keistos įmonės

2010-10-06 08:46   kategorijoje:   Dienos

Kai prie laiptinės skelbimų lentoje randamas toks pranešimas, nedaug ką gali ir pasakyti. Aš jo nemačiau ir niekada nebūčiau pamatęs, nes skelbimų lentos neskaitau. Darbo laikas pavydėtinas. Todėl galite laišką ar kas ten bebūtų grąžinti atgal, nes jo tikrai neatsiimsiu.

Žmonės, su kuriais nenoriu kalbėtis

2010-10-04 09:21   kategorijoje:   Dienos

Per savo mokslo karjerą, kuri truko 11 m mokykloje ir 6 universitete, turėjau du mokytojus-dėstytojus, kurie buvo ant manęs užsisėdę.

1. Geografijos mokytoja mokykloje. Ją visi labai mėgo, o ji nemėgo manęs  :)  Prisipažįstu, nebuvau geriausias geografiją besimokantis žmogus, nes vietovių, upių ir pan. dalykų kalimas man neatrodė gudrus užsiėmimas. Bet net puikiai pasiruošus pamokai galėjau gauti 6. Geografija baigėsi 11-oje klasėje (jei gerai pamenu) ir norėjosi atestate turėti ne 6, o daugiau. Tą pasiekti buvo misija neįmanoma, nes visada dviejų pažymių vidurkis būdavo 6. T.y. gavęs vieną pažymį beveik visada tiksliai galėdavau pasakyti koks bus kitas.Ir štai gavau 8. Kitas turėjo būti 4, bet... pasitaikė pamoka kai visi dirbo grupelėmis. Vertinamos buvo grupelės ir todėl kiekvienas grupėje buvęs gavo po 8. Toks pažymys mane tenkino, todėl daugiau į geografijos pamokas nebevaikščiojau. Elgiausi gal ir negerai, bet tuo metu kito būdo turėti daugiau nei 6 nemačiau. Deja, gale mokslo metų turėjo būti geografijos įskaita. Nori nenori reikėjo eiti. Ruošiausi žiauriai ilgai ir daug. Įskaita vyko žodžiu. Kabinete tuo metu būdavo tik mokytoja ir vienas mokinys. Ji man uždavė vieną klausimą. Atsakiau. Kitą - atsakiau. Po to paprašė parodyti kažką žemėlapyje. Man atrodė, kad žinojau apytikslią vietą, todėl kol ieškojau ji man pasakė: „Veltui stengiesi, vistiek nepadės“. Pasakiau „Supratau“ ir ji nieko daugiau neklausė. Surašė man vienetus už praleistus kontrolinius, dar už kažką ir trimestre išvedė 4. Matyt labai gailėjosi, kad nuo dviejų 8 iki mažesnio nei 4 sunku numušti. Taigi, keli vienetai ir trimestre 4. Metiniame ir atestate - 5. Iš tiesų abydna iki šiol. Mano atestate buvo tik du 8, o visi kiti 9 ir 10. Tiesa, dar vienas 5. Iš geografijos.

Taip jau nutiko, kad teko su ja susitikti praėjus 5 metams po mokyklos baigimo. Aš įsidarbinau mokykloje, o ji, pasirodo, dirba toje pačioje. Pasisveikindavau visada, bet jei kažko klausdavo, atsakydavau trumpai ir eidavau į kitą kampą.

 

2. Algebros ir skaičių teorijos dėstytojas universitete. Iš tiesų viskas buvo gerai, kol vienu metu jis apsivertė. Nežinau kodėl, nes nieko blogo tikrai nepadariau. Jis turėjo savybę mažinti balus už kablelio ar kabliataškio nerašymą. Pradžioj žodžiais vis užklausdavo manęs, o ne kitų. Vėliau per kontrolinius darbus gavęs už uždavinį, kurio vertė 20 balų gaudavau 5, nes nepadėjau kabliataškio, o tuo tarpu grupiokas už praleistus su kabliataškius tame pačiame uždavinyje gaudavo 15. Dar vėliau jis privertė mane 3 kartus rašyti kontrolinį darbą. Vienintelį iš grupės. Čia gal kiek negražiai pasielgiau, bet kai tu tikrai gerai supranti ir žinai ką rašai, o gauni neigiamus balus, nebežinai kaip kitaip pasielgti. Per kontrolinį nesprendžiau vieno uždavinio. Pagal balų skaičių jis buvo nereikšmingas, o prie jo reikėjo labai daug prasėdėti ir tikimybė suklysti labai didelė. Tai nusprendžiau jo nespręsti visai, o visa kita padariau. Gavau neigiamą balą. Per pirmą perrašymą padariau lygiai tą patį. T.y. padariau viską, o to uždavinio nesprendžiau. Jis vėl man parašė neigiamą balą. Per antrą perrašymą vėl pasielgiau taip pat. Aš su juo nesiginčijau, o kai paklausė kodėl aš toks užsispyręs ir nesprendžiu to uždavinio, atsakiau sąžiningai, kad jame suklysti tikimybė labai didelė ir daug laiko užima. Kadangi per tuos kartus jau mintinai žinojau kur koks kabliataškis turi būti, jis nerado prie ko prisikabinti ir teko parašyti teigiamą balą.Perrašymams papildomai nieko nesimokiau, nes mokėjau jau tada kai rašiau kontrolinį. Paskutinis lašas buvo per egzaminą.

Pedagoginiame nebuvo tokio dalyko kaip baigiamasis bakalauro darbas. Buvo egzaminai. Ir vienas jų - matematikos. Keturi dalykai: algebra, analizė, geometrija, didaktika. Trauki bilietus ir tik pas tris dėstytojus atsakinėji. Neištraukiau geometrijos. Didaktikos gavau 9, analizės - 8, o algebros nežinau. Nerodė ir nesakė man kiek parašė. Na jo reikalas. Bendras egzamino pažymys mane nustebino - 6. Tikrai nesudėtinga pasiskaičiuoti ir sužinoti kiek turėjau gauti algebros, kad vidurkis būtų 6. 

Šią savaitę mokslinių darbų gynimas institute, todėl ten galima sutikti daug dėstytojų. Ir sutiko mano draugas. Ir tik dabar pats prisipažino, kad buvo ant manęs užsisėdęs. Na man nereikėjo to kaip įrodymo, bet bent jau prieš save jis sąžiningas.

 

Toks keistas jausmas, kai nežinau kaip jį apibūdinti, bet, matyt, jis liks su visam. Nelinkiu jiems nieko blogo ir niekada nelinkėjau. Pradžioj buvo pyktis, o vėliau jis mutavo į kažką kita. Tai tie žmonės, su kuriais nenoriu kalbėtis.

Sebastien Japrisot „Mirtininkų kupe“

2010-10-03 08:08   kategorijoje:   Dienos

Sebastien Japrisot - Mirtininkų kupeDetektyvas. Kartais jų pasiilgstu. Kartais netyčia užtaikau. Bet kuriuo atveju nesu jiems alergiškas.

Anotacijoje ši knyga labai giriama, bet iš tiesų nepastebėjau nieko, kas ją išskirtų iš kitų detektyvų. O gal taip ir turi būti - visi detektyvai panašūs?

Nužudomi visi, išskyrus numatytąją auką. Netikėta?  :)

« 1 ··· 64 ··· 123 124 125 126 127 128 ··· 192 ··· 256 ··· 320 ··· 384 ··· 448 ··· 512 ··· 576 ··· 579 »