Pasirodo ne toks jau retas įvykis, kai trūksta kryžminis kelio raištis. Priekinis. Galinis trūksta maždaug 10 kartų rečiau. Kadangi priekinio kryžminio raiščio rekonstrukcinė operacija pasitaiko dažnokai, tai ją gali atlikti ne taip jau mažai gydytojų (ne būtinai gerai, bet gali). Tuo tarpu galinio raiščio - tik keli Lietuvoje.
Daug žmonių gyvena su vienu kryžminiu raiščiu. Iš tiesų tada galima vaikščioti, net lengvai bėgti, tačiau visada kelias nėra stabilus. Jo stabilumą tokiu atveju palaiko kelio raumenys. Matant kaip žmogus be kryžminio raiščio vaikšto, laipioja atrodo, kad jis gali ir sportuoti. Taip galvojau ir aš, bet jausmą, kai neturi vieno iš kryžminių raiščių galima suvokti tik tada kai pats jo netenki. Nesi bejėgis, bet tuo pačiu esi gan apribotas.
Kai sugalvojate operuotis, pirmiausia reikia pasidaryti magnetiniį rezonansą. Su traumatologo siuntimu jis „nemokamas“. Jei norite gauti nuotraukas - teks sumokėti ne taip jau mažai. Kad viskas būtų dar šlykščiau - nuotraukos po išvados surašymo - kainuos brangiau. Sistema sugalvota kaip pasiimti kuo daugiau pinigų.
Po to susirasti gydytoją. Pirmiausia patekau į Lazdynų ligoninę, kur mano nuomonė apie ten buvusį gydytoją tokia: jaunas, pageriantis (veidas paburkęs, raudonas lyg pachmielingas), svolačius. Paskutinis punktas todėl, kad atėjus net nepažvelgė į mano nuotraukas, neapžiūrėjo kelio ir pradėjo aiškinti, kad eilėje čia laukti reiks metus, per tą laiką man sąnarys sudils ir bus blogai labai. Bet jis gali privačioj klinikoj už 2000 Lt atlikti šią operaciją be jokių eilių. Jei jis Lietuvoje būtų vienintelis - neturėčiau kur dėtis, tačiau dabar pasirinkimas yra ir pas jį būčiau ėjęs tik paskutiniu atveju. Gaila, kad nepamenu jo pavardės.
Galvojau apie įvairius variantus - tame tarpe operuotis Kaune. Taip jau nutiko (ačiū), kad patekau į Raudonojo kryžiaus ligoninę pas labai gerą gydytoją. Gerą ne tik pagal jo patirtį, bet ir pagal požiūrį į žmogų.
Dar prieš operaciją tenka pasirinkti nuskausminimo būdą. Jie yra trys - pilna narkozė (jūs užmigdomi, ją taiko retai), antrasis - dalinė (duria į stuburą ir atjungia nuo juosmens, o visą operacijos laiką būnate sąmoningas) ir trečiasis - vietinis (užšaldo tris nervus ir nebejaučiate tik operuojamos kojos). Trečiuoju atveju visą operacijos laiką jus po truputį į veną leidžiami vaistai, todėl galite snūduriuoti ar net miegoti. Operacija praeina daug greičiau.
Kadangi Lietuvoje nemokamo gydymo nėra, tai jums teks išleisti apie 142-173 Lt steriliems paklotams, adatoms ir pan. dalykams.
Taigi, operacija trunka apie 2 valandas. Jei laiką skaičiuoti nuo išėjimo iš palatos iki grįžimo atgal - apie 4 valandas. Jos metu absoliučiai neskaudėjo. Vienu metu pradėjau kažką jausti, bet dar šiek tiek vaistukų į veną ir vėl tvarka. Iš kart po operacijos jaučiausi žvalus ir gerai nusiteikęs. Praėjus 2-3 valandoms pradeda praeiti nuskausminimas ir atsiranda skausmas. Vienas dūris į užpakalį ir vėl ramu. Dar vienas prieš miegą. Nepamiršau paprašyti ir pasikišti po koja pagalvės, todėl išmiegojau labai neblogai. Miegoti trukdo tai, kad koją sunku pasukti, paversti, negalima rasti patogios pozos.
Operacijos metu padaromi 5 pjūviai, išimama iš raumens sausgyslė ir iš jos padaromas raištis. Nežinau kaip jį daro, bet daro ne ant jūsų kojos. Po to jį prisuka varžtais. Dažniausiai titaniniais, kurio vieno kaina yra apie 160 Lt.
Nėra taip baisu kaip galvojau, tačiau labiausiai nervina reabilitacija, kuri tik tik prasidėjo :)
Jurgos Ivanauskaitės knyga „Sapnų nublokšti“ vyksta taip: kažkas vyksta, sudomina, atsibosta, pasibaigia. Na čia gal kiek per stambiai suskirsčiau, nes pati knyga yra visai įdomi.
Rašau ne tik todėl, kad mane papirko :)