Nežinau apie ką pagalvojote perskaite pavadinimą, bet tai:

• ne apie „Mano kavinę“ Bokšto gatvėje
• ne, aš neatidariau ir artimiausiu metu neatidarysiu kavinės

Viskas daug paprasčiau - ar pastebėjote kaip dažnai per filmus rodo, kaip amerikietis įeina į barą, o ten padavėja klausia: „kaip visada?“. Nieko keisto? Man šiek tiek keista. Vilniuje kavinės, barai, restoranai yra „šalti“. Nežinau kaip kituose miestuose, bet prieš kokius 4 metus Kaune vienam kabake padavėjos kalbėjosi ir bendravo su klientais. Kartais juos pavaišindavo čipsais, riešutais. Tada man buvo keista ir nesupratau kam to reikia. Pasirodo, tada Kaune buvo labai daug kabakų, ir jie nebūdavo pilnutėliai. Vilniuje kitaip.

Aš kartą ar porą per savaitę su draugais užsukame į vieną kabaką: „Mama pica“ Viršuliškėse. Kodėl ten pradėjome lankytis?

• Tie su kuriais geriu alų gyvena netoli nuo ten arba toli nuo visur
• Ten labai skaniai gamina (retai kada ten valgau picą)
• Nebloga aplinka
• Ten ekrane rodo krepšinį

Dabar dažnai padavėjos šypsosi, žino, kokį alų geriame. Tas prideda tikrai daug.

O dabar ar norėtumėte lankytis tokiam kabake:

• Nelabai didelis
• Jauki aplinka, greičiausiai senoviniu stiliumi (ne, ne kaimo trobos)
• Didelis baras su kėdėmis prie jo
• Linkmos (linksmi) padavėjos, kurios nebijo jus pakalbinti
• Padavėjos nesikeistų kas mėnesį, o dirbtų daug metų
• Kartas nuo karto jus nemokamai pavaišintų alumi, kitokiu gėrimu, užkandžiais prie alaus
• Būtų daug įvairios spaudos

Jai aš kažkada atidarysiu savo kabaką - jis bus toks :) Aišku, prieš tai pasidarysiu apklausą kodėl žmonės lankosi vienam ar kitam kabake pastoviai. Dabar manau, kad tai žmogiškasis faktorius, kuris tikrai nurungia kainą.

Buvau Vilniaus vartų atidaryme. Kelios foto:

Vilnius 2007 

Kažkaip penktadienio vakarą grįžinėjau namo, atrodė jau viskas čia pat. Kai iki mano namo liko vos 100 metrų iššoka šuo (pagal išvaizdą panašus į rotveilerį) ir agresyviai pradeda loti. antys iššiepti, kojos plačiai - kovinė parengtis. Žengiau žingsnį atga - jis iškart kelis į priekį. Aišku - reikia stovėti. Nejudėjome. Raimonda pasitraukė už manęs, o aš stengiausi nedaryto jokių staigių judesių. Šuo toliau iššiepęs dantis lojo ir labai iš lėto artėjo link mūsų. Kai liko apie metrą aš jau buvau rankas sutraukęs į rankovęs (jei kąs - gal mažiau skaudės?) Pro šalį keliu ėjo kitas žmogus. Šuo pradėjo mėtytis tarp jo ir mūsų. Pasirodo, tai tos pačios laiptinės gyventojas ir šuo jį pažino. Šunį įleido į laiptinę ir jis dingo.

Per 5 minutes laiks labai prailgo. Gal kai kam ir keista, bet spėjau paskambinti policijai telefonu 112. Kai šuo dingo, paskambinom ir pranešėm apie tai, bet taip pat pasakėme, kad to šuns šeimininkus reikia sudrausminti. Kaip visada - liepė palaukti. Pralaukus 40 min. policijos vis dar nebuvo. Paskambinau trečią kartą ir pasakiau, kad kai atvažiuos pas mane užeitų arba paskambintų, nesl auke šalta. Grįžus į šiltus namus, buvo kurkas geriau nei lauke. Dar po kažkiek laiko pasirodė policija.

Spėkite per kiek laiko policija sureaguoja nuo to momento kai jiems praneši apie tave puolantį šunį? Neatspėjote - 58 minutės. Manau per tą laiką šuo galėtų jus sukandžioti.

Atažiavę policininkai pasakė, kad jiems pranešė apie be antsnukio lakstantį šunį, todėl jie labai neskubėjo. Nuostabi tarnyba 112.

Kartais taip nutinka, kad gyveni kažkokiu vienu dalyku. Taip dabar yra man. Kad ir ką aš beveikčiau, kad ir kur bebūčiau, visą laiką galvoju apie namą. Jei kažkas galvoja, kad namo statybos yra sunkus darbas - jūs klystata. Statyti namą yra sunkesnis nei sunkus darbas. Taip, dabar dirba meistras ir jis atlieka fizinį darbą. Aš dirbu tik savaitgaliais. Bet kiek nervų kainuoja visokios nesąmonės, nesutapimai, pasikeitimai. Visur reikia informaciją susižinoti, susižiūrėti, išsiklausinėti... Aš dažnai naktimis prabundu, pasvarstau kaip geriau ir vėl užmiegu. Arba ne :) Taigi, prieš apsiimant daryti didelius dalykus, gerai pagalvokite. Ar aš gailiuosi - ne, bet... :)

Bet šiaip aš gyvenu gerai. Džiaugiuosi, kad prasidėjo krepšinis, nes dabar galima susėsti su draugai, išgerti alaus, pabendrauti. Vakar žiūrėjau Žalgirį. Iš tiesų, tai taip jiems ir reikia, kad pralaimėjo. Tokio bėgu-metu žaidimo seniai nemačiau. Treneris žiūri ir galvoja. Ką galvoja man visiškai neaišku, o ir vaizdas nekoks. Toks vaizdas, kad vakar žiūrėjau pagreitintu režimu. Daug gerų žaidėjų. Ko gero labai gerų. Bet žaidimo nelabai. Šiandien Rytas. KAžkaip žaidėjai prastesni, nežais pora žaidėjų. Matysim kaip seksis ir ką parodys.

Rytasi vis bandau nuspėti kaip bus su kamščiais. Dažniausiai sekasi tik penktadienio rytais, nes tada jie būna beveik visada. Dar man įdomu labai vienas dalykas. Dabar stato viaduką iš akropolio per Ozo gatvę. Jis tikrai bus didelis, o jo kaina bus apie 10-11 milijonų. Prieš kelis metus pastatė viaduką prie spaudos rūmų. Visiškai paprastas, bet jo kaina buvo apie 30 milijonų. Statybos brango, laikas bėgo, bet kaina krenta. Suprantu, kad tai ne identiški viadukai, bet kaina skiriasi 3 kartus, o ir prabėjo jau keli metai. Matau tik vieną realų paaiškinimą, kuris man nepatinka: čia privatūs pinigai, o ten valdiški.

Dar per įmonės gimtadienį buvome Vychsvhy vandens parke. Kur pavadinimas nesąmoningas. Taigi, viskas ten kaip ir neblogai buvo. Labai daug vaikams visko. Išsibandžiau ir čiuožyklas. Visai neblogai. Nesupratau kodėl uždarytas 6 aukštas: paslaugos ne pilnos, kaina pilna. Sorry, viską apmokėjo darbovietė  :)  Labiausiai užvežė kambariukas, kur aplink daug pirčių, o vidury džekuzi, o šalia ir baras. Va čia tai gėris. Ir žmonių daug nebuvo. Pasigedau labiausiai baseino paplaukioti. Tokio nėra. O šiaip smagu su daug chebros nusigauti ir pasibūti. Tiesa, viena chebra buvo tokia keista - girti visiškai, agresyvoki, snukiai intelekto nesužaloti. Tai išėję susimušė su kažkuo, pradėjo su peiliais vaikytis... Ne, aš nesimušiau ir nesikišau.

Mano laptope yra vienas žaidimas - nba live 07. Užvakar atsirado 08. Sorry, bet grafika gal net blogesnė nei 07. O šį žaidimą žaidžiu kai būnu pavargęs ar nenoriu nieko veikti. Mano ne laptope irgi vienas yra, bet kažkaip nelabai aš jį žaidžiu - starcraft. O šiaip tai tingiu aš žaisti.

Va taip va gyvenu. :) 

Vilnius. 2007

Šiandien visi blogeriai turi pasisakyti apie aplinkosaugą. Reikia saugoti, tausoti, taupyti...

O iš tiesų tai aš nelabai gerai žinau ką ir kaip reikia daryti. Galiu sugalvoti, kad:

1. reikia nešiukšlinti gatvėse. Bet tai koks skirtumas ar tavo šiukšles surinks kažkas ar tu pats. Aš nešiukšlinu ir visada šiukšles įsikišu į kišenę, bet ne ant žemės. Kai prieinu šiukšlių dėžę - išmetu.

2. reikia rūšiuoti atliekas. Kolkas man tai dar juokinga, nes aš nežinau ar tai daro kažkokį poveikį. Mūsų kieme stovėdavo konteineriai stiklui, plastikui, popieriui. Po to popieriui dingo ir vietoj jo atsirado bendras. Dabar jau kuris laikas nėra jokio konteinerio atliekų rūšiavimui. Kodėl negalima tokius atliekų rūšiavimo konteinerius apsodinti gėlėmis ir tada niekam nekiltų klausimų. arba juos pačius kažkaip gražiai apipiešti.

3. reika naudoti mažiau energijos. Taip, savo statomama name įsirengsiu geoterminį šildymą. Taip tausosiu energiją, kadangi tai viena iš ekologiško šildymo rūšių. Bet kodėl valstybė nenori man už tai kompensuoti?

4. nebežinau daugiau.

Vilnius. 2007
 

Papasakosiu dvi istorijas, kurių vieną pamačiau vakar vakare savo kieme, o kitą šiendien ryte.

Pirmoji:

Mūsų kiemas yra žiauriai užkištas automobiliais. Atvažiavus dieną, daugiau nei pusė vietų būna užimtų. Kažkada mūsų kieme buvo alubaris ir giros pardavimo namukas. Jį vadindavo trys seserys ar dvi seserys. Man atrodo, kad trys. To kioskelio-namelio nebėra seniai jau, bet tokia mini aikštelė likusi. Vieną dieną kažkas sukalė kuoliukus ir apjuosė juosta ne visą aikštelę, bet ta vietą kur stovėjo alubaris ir vieną kraštą aikštelės. Matyt kažkas kažką ten statys. Spėkite ar „kultūringieji“ vairuotojai nenuplėšė juostos ir nepristatė automobilių. Nežinau, man kažkaip nesuprantama...

Antroji:

Ryte į darbą važiuoju pro Mados sankryžą. Aš atvažiuoju Viršuliškių gatve, kertu Laisvės pr. ir važiuoju link Akropolio. Taigi, sankryžojie prieš Laisvės pr. yra dvi juostos. Iš abiejų galima važiuoti tiesiai. Visada atvažiavęs pirmas, antras ar trečias sustoju antroje. Pirmąją palieku tiem, kas suka į dešinę, nes ten yra žalia rodyklė. Tokių tikrai daug būna. Šiandien atva-iavau pirmas, sustojau antroje juostoje. Iš galo atvažiavo kitas automobilis ir... aišku, kad sustojo pirmoje. Vairuotoja moteris (be jokių užuominų). Prieš užsidegant žaliai, aš pradėjau važiuoti ir išvažiavau pirmas. Tiesa, jei važiuoji tiesiai, ten tik viena juosta belieka. Prieš ją buvau gerokai priekyje. Prieš pat susiaurėjimą ji man pradėjo pypsinti, pypsinti, pypsinti. Nuo mano automobilio galo iki jos buvo kokie 4 metrai. Kažkodėl labai norėjau sustoti, išlipti ir paklausti ką ji galvoja apie vairavimo kultūrą keliuose. Bet nesustojau.

Gerb. kalbėtojai apie karą keliuose,

Įveskite tokį dalyką mokyklos pirmose klasėse. Tada vaikai augdami jau turės supratimą apie tai, jie papasakos savo tėvams, draugams. O kai jie užaugs, mūsų keliuose bus ramu ir gera. Dabar galite verkti kiek tik norite ir dejuoti, kad baisu keliuose, reikia didinti bausmes, reikia atiminėti automobilius ir pan. Gal pradėkime nuo elementarių dalykų, kurie ateity labai labai atsipirktų.

Susipažinimas:

Septintoje klasėje pakeičiau mokyklą. Kažkaip man keista, nes mokyklą pakeičiau ne nuo naujų mokslo metų pradžios, o nuo spalio kažkelintos. Mes tokie buvome tryse. Papuolėme į 7e klasę. Įspūdis buvo įsimintinas, nes ši klasė buvo blogiausia iš septintų. Joje mokėsi antramečiai, vienas trečią ar ketvirtą kartą jau buvo likęs kartoti kursą. Toje klasėje mokėsi daug keistų žmonių, o vienas jų buvo šviesiais trumpais plaukais, o gale palikti ilgi. Jį pravardžiavo „Švediška natūra“. Tuo metu mokykloje labai populiaru buvo laistytis vienkartiniais švirkštais, o jų įsigyti buvo žiauriai sudėtinga. Taigi, jis jais prekiavo. Ar mes tada susipažinom? Turbūt ne. Aštuntoje klasėje mane, kartu su vienu iš kartu pakeitusių mokyklą, pervedė į geriausią 8d klasę. Kaip tik aštuntoje klasėje nuėjau į mokytojų namus ir užsirašiau į informatikos būrelį. Tada valdė klaviatūros, jungiamos prie teliko. Atrodo Santaka, Robikas. Atėjęs pirmą kartą anksčiau laukiau prie durų. Tada atėjo ir Vytenis. Kažkaip pasikalbėjom (iki tol nebendraudavom). Va čia ir buvo pažintis. Po to į informatikos būrelį ateidavom valanda ar pora anksčiau ir žaisdavome sifa. Čia toks žaidimas, kai turi kažką mesti ir pataikyti. Dėl mūsų Moksleivių rūmuose pradėjo rakinti kai kurias duris. Tapo sunku pabėgti.

Trumpai apie:

Dabar labai rimtas arba tokį vaizduoja. Būdavo gerų laikų, kai per savaitę po kelis kartus atsisėdę suvalgydavom saldainių dėžę ir išgerdavome šampano bonkę. Pas jį tokio gero buvo daug. Dar Vytenis visada labai mylėjo kompus. Myli ir dabar, bet gal kiek kitaip. Dar galiu pasigirti: kai jis susipažino su savo žmona, tai ir aš buvau tada. Taip, jis vedęs. Dar mokykloje jis turėjo kortas. Keistas kortas. Vietoj kryžiū - gilės, vietoj būgnų - kamuoliai. Kitų nepamenu. Žinau, kad visi kas žaisdavo būdavo labai nepatenkinti.

Geros savybės:

• užsispyręs
• jei reikia dažniausiai padeda
• su juo ramiai galima keliauti

Blogosios savybės:

• nelabai prognozuojamas
• kartais per didelis teoretikas

Citatos ir frazės:

Deginta duona. Jis taip kelis metus vadindavo keptą duon po to, kai vieną vasarą padirbėjo duonos kepykloje. Ten duoną kepdavo, o visur kitur jau degindavo keptą.

Nuotykiai:

Vytenio tėvas turėjo automobilį: žigulius. Juo važiuodavo tik savaitgalisi į sodą, arba į kaimą. Į darbą juk važiuoja autobusai. Taigi, kiekvieną savaitgalį (išskyrus žiemą) tėvas važiuodavo į sodą. Ankstyvą šeštadienio rytą eidavo į garažą (jis už kelių kilometrų nuo namų), pasiimdavo automobilį, atvažiuodavo iki namų, pasikraudavo, važiuodavo į sodą. Iš sodo vakare grįždavo namo, išsikraudavo, važiuodavo į garažą, palikdavo automobilį, grįždavo namo. Sekmadienį visa procedūra kartodavosi. Skirtumas tik tas, kad iš sodo grįždavo gerokai anksčiau - apie 4. Automobilio raktai būdavo griežtai saugomi. Vytenis buvo gudrus ir kartą iš tėvo paėmė raktus, mes pasivažinėjome. Reikalas patiko, todėl pradėjome dažniau. Po to pasiekėme tokį lygį, kad automobilį pasiimdavome sekmadienį vakare, o pastatydavome penktadienį vakare. Visą laiką jis stovėdavo kaimyniniame kieme, o per dienas mes važinėdavome visur. Taip tęsėsi apie metus. Po to bevažiuodamas netyčia susitiko tėvą. Įdomi istorija, bet joje buvo dar vienas įdomus atvejis: istorija istorijoje. Buvo žiema ir tėvas sugalvojo, kad reikia nueiti į garažą bulvių. Susiruošė iš vakaro, o ryte jau planavo eiti. Apie 22 valandą man skambina Vytenis ir pasakoja reikalą. Važiuojame į garažą. Garažas metalinis. Sniego visur daug. Pas garažų sargas mums paskolina porą kastuvų sniegui nukasti. Garažą nusikasėme, automobilį pastatėme. Ratai snieguoti, bet didžiausia problema - nukastas garažas. Juk tikrai atėjęs pamatys. Sugalvojome: Vytenis prie vieno kaimyno, aš prie kito. Kaimynų garažus nukasėme labai gražiai ir visą sniegą at savojo. Ryte tėvas ėjo bulvių, o grįžęs buvo labai piktas ant kaimynų. Per pyktį net nepastebėjo šlapių dėmių po automobilio ratais.

Nekalbu apie kainas parduotuvėse. Kokios yra - tokios. Vakar teko išeiti į senamiestį. Vietoj kluvo Terminalas atsidare l`Amour. Trečiadieniais Opus 3 vakarėliai. Žmonių mažai, įėjimas nemokamas (turbūt todėl). Bet alaus kaina čia didžiausią kurią mačiau Vilniuje - 9 Lt už pusės litro bokalą. dar prie sąskaitos priskaičiuos 5% arbatpinigių, taigi - 9,45 Lt. Tada ėjom į Cozy (nepamenu kaip rašoma) ir ten išgėriau už 7,5 Lt. Gal geriau jau ne senamiestyje alų gerti  :)

Kas negeria arbatos?  :)  Gerai gerai, nerašysiu arbatos gerųjų savybių ir pan. Ko gero ir pats jų nežinau. Aš mėgstu arbatą, bet:

• Niekada nedarau arbatų taip, kaip reikalauja kažkokokios taisyklės
• Neskirstau arbatos į blogą ir gerą
• Negeriu vien žalios arbatos dėl to, kad ji labai labai gera ir pan.
• Neturiu daugybės arbatų rūšių 
• Nelabai ką suprantu apie tų rūšių skirtumus 
• Nededu į arbatą medaus, nes skonio man gero nepriduoda ir tikiu, jog dingsta visos teigiamos medaus savybės
• Nemėgstu arbatos su citrina. Nebent labai retai, gal pachmielui? 
• Stengiuosi gerti plikomą arbatą tik todėl, kad man taip atrodo geriau. Neturiu jokio tvirto pagrindo tam.
• Geriu tą arbatą, kuri man skanesnė
• Arbatą užpilu tik vieną kartą

Ir dar aš užkaitęs vandenį dažniausiai pamirštu apie tai. Nebent stoviu šalia ar arbatinukas švilpia. Pasidaręs arbatos dažnai pamirštu ją išgerti ir vėliau išgeriu šaltą.

Dar kažką pamiršau, bet jūs galite priminti  :) 

Kažkaip pagailo man atvirlaiškių, kurie guli ir dulkėja ant mano stalo. Taigi, nutariau juos sukelti čia. Daug jų nėra, bet kartas nuo karto vis atsiunčia. :)

Iš šių rūšių esu gėręs 6 :) Labai noriu į belgiją tik dėl alaus. Mane veža gert ialų iš skirtingų formų bokalų :)