Dienos

Krepšinio pasaulyjeeee...

Artėja didelė šventė - Pasaulio krepšinio čempionatas. Kiti bambės, bet man tai labai didelis džiaugsmas.

Kaip ir kasmet rinktinę sudaro daugiau krepšininkų, nei važiuos. Todėl visada įdomu spėlioti kas gi bus tie, kurie paliks. Jei domitės krepšiniu - darote tą taip pat. Iš 17-os vienas atkrito dėl traumos (Katelynas), o du atrankos būdu. Lieka dar du. Gal ir keista, tačiau abu atkritusius atspėjau. Kuo toliau, tuo sunkiau nuspėti, bet spėju viešai: Pocius ir ... hmmm Lukauskis. Pociui reikia dar pažaisti, kad įgautų stabilumo. Dabar lipa į medį ir po to galvoja ką daryti. Dėl Lukauskio daugiausia abejonių, bet jo sportinė forma kol kas mažiausiai džiuginanti. Tokia buvo ir pernai. Gustas turėjo būti pirmas, bet Eitutavičiaus mikro trauma sutrukdė paskelbti. O Motiejūnui dar reikia košės pavalgyti. Po krepšiais jis labai per silpnas fiziškai, bet jo po poros metų laukia visai kitas vaidmuo.

O jei būtų mano valia - išmesčiau dabar jau Kleizą. Taip, jis žvaigždė, jį žmonės dievina, bet tokio tinginio ir nenoro laimėti nematau nė vieno kito žaidėjo veide. Jis čia atvažiuoja pasirodyti, o ne atiduoti visas jėgas ir laimėti. Jo amerikonizmas žudo. Tuo pačiu jis demotyvuoja ir kitus krepšininkus. dėl jo kaip krepšininko sugebėjimų ir talento abejonių nėra, bet dėl jo „pxizmo“...

Renata Šerelytė „Vardas tamsoje“

Renata Šerelytė - Vardas tamsojeRenatos Šerelytės knyga „Vardas tamsoje“ apibūdinama kaip detektyvas. Ir prasideda kaip detektyvas. Ir laukiau kol bus kažkas. O kažkas neatėjo. Nežinau, vieniems ta knyga patinka, kitiems ne taip. Negaliu sakyti, kad šlamštas. Toli gražu, bet jei reiktų rekomenduoti knygą, šios nerekomenduočiau.

Zapadlo

Nors tokiu oru nėra gerai dirbti fizinį darbą, bet... Visą dieną name pradirbau palubėj. O tai reiškia +5 laipsniai. Bent taip atrodo, nes kai nusileidi kopėčiomis tuos 3 metrus, tai atrodo lyg kas šildymą išjungtų.

Taigi, grįžtu namo svajodamas apie dušą ir... zapadlo. Karšto vandens nėra.

Nebūčiau aš, jei nesurasčiau kokio blogumo blogame dalyke. Anksčiau, tais senais gerai laikais, kai išjungdavo karštą vandenį, tai niekas per kartą vamzdį nebėgdavo ir skaitliukai stovėdavo vietoje. O dabar paleidžia šaltą, bet ima kaip už karštą. Dabar galvoju ar parašius kokį skundą jį kas nors patenkintų?

Krikštynos

Metai ir trys mėnesiai - pats laikas krikštynoms.

AMB

Kadangi gedulas šiandien baigsis, tai parašysiu ir aš.

Iš tiesų su gedulu čia nieko bendro, tiesiog nenorėjau rašyti „ant karštųjų“. Kai mirė Algirdas Mykolas Brazauskas, nė kiek nebuvau nustebintas. Šiaip mirus kažkam žinomam, mane apima keistas jausmas. Taip buvo su Vytautu Kernagiu, Sigitu Geda... Ir tai nesusiję nei su liga, nei su netikėtumu. Tiesiog yra „dideli“ žmonės. Mirus AMB man buvo visiškai vienodai. Nejaučiau jam kažkokios neapykantos, man tik visada buvo gaila mano Tėvynės. Žinoma, kad tai tik mano nuomonė, bet tai ką dabar turime: korupciją, betvarkę, partijų nesąmones, aš priskiriu AMB. Puikiai nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo užsiėmęs vietą jis visą laiką buvo ten kur reikia. Jei kas klaus faktų - neturiu jų, bet savo nuomonę galiu turėti ir be jų. Nuomonę susiformavusią per 20 metų.

Ir nuo pat šeštadienio garsiai stebėjausi kaip galima taip aukštinti jį. Per visas televizijas nuo ryto iki vakaro. LRT aš suprantu, nes ten vadovauja žmogus, kuris buvo aptiktas elektros skydinėje būtent po Brazausko partijos vakarėlio. 

Nesuprantu ir žmonių, kurie ėjo į prezidentūrą pažiūrėti jo kūno. Bet čia jau ne jo bėda, čia žmonių, kuriems būtinai reikia pamatyti žinomo žmogaus lavoną.

Žmogus, kuris sakė, kad dar ne laikas skelbti nepriklausomybę dabar įvardijamas kaip jos šauklys.

Žmogus, kuris užėmė tokias aukštas pareigas tiek okupantų tiek nepriklausomos Lietuvos laikais dabar yra vadinamas didvyriu.

Na ir pabaigai citata:

Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.“ Algirdas Mykolas Brazauskas, apie Lietuvos vėliavą

Kirpykla

Kažkada skaičiau Minio straipsnį apie kirpyklas. Tenka ir man į jas eiti, bet...

Aš gal esu netipinis kirpyklų klientas, nes aš nenoriu ten eiti. Neturiu tam fobijos, bet malonumo irgi nejaučiu. Einu į kirpyklą tik tada, kai tam prisiruošiu morališkai, arba jau labai labai nervina plaukai. Bet po to kai prisiruošiu dar turi ateiti diena, kai prabudęs pasakau: einu. Geriausiu atveju susigalvoju iš vakaro, kad ryte eisiu. Todėl užsirašymai man negalioja.

Tiems, kuriems jau kilo noras mane pamokyti: „tu užsirašyk ir neturėsi kur dėtis“ galiu pasakyti, kad taip, aš tada ten nueisiu, bet man bus vidinė trauma. Na nebūsiu tam subrendęs savyje. Tiems, kuriems kilo noras pasakyti „pabandyk“, atsakau: „bandžiau“ :)

Yra dvi išeitys, kurios mane nuo kirpyklų apsaugotų: kirptis namie arba auginti plaukus. Abi netinka. Man nepatinka ne kirptis kirpykloje, bet pats procesas, kuris trunka ypač ilgai. Na max 5 min ir noriu jau eiti. Panašiai kaip su barzda, nors skustis taip pat neypač mėgstu. Tiesa, tai jau kita istorija  :)  Augintis plaukus man nepatinka dėl kelių priežasčių: ilgi plaukai matosi kaip slenka, jais užsikiša vonios sifonas, jiems plauti reikia daug šampūno, juos reikia labiau džiovinti, jie pinasi, lenda į akis... Todėl vėlgi lieku prie suskilusios geldos.

Į kirpyklą man tenka eiti 3-4 kartus per metus. Neturiu jokio reguliarumo, todėl galiu nueiti jau po 3 mėn, o galiu ir po 6. Ateinu apaugęs, o išeinu trumpai nusikirpęs. Gal todėl kirpėjos, kartą mane kirpusios atsimena  :)

Tai gal ir jūs pakomentuokite kaip jums sekasi su kirpyklom? Moterims visoms patinka, todėl jos gali tik pasityčioti iš manęs, o vyriškoji lytis gali parašyti dar ir ar jiems patinka ar ne ir kiek kartų per metus ten apsilanko.

P.S. paskaičiau savo du ankstesnius įrašus apie kirpyklas ir supratau, kad aš tikrai nesikeičiu  :)

Tekstai: Viena Žvairio gyvenimo akimirka

Gyvenimas su Boba Žvairiui neatrodė labai tinkamas, pritinkamas. Jis sakydavo: „... o ta lachūdra ..." ir ne visada jai negirdint. Panašiai kalbėdavo ir Boba. Galima pamanyti, kad todėl jie ir gyveno kartu. O gyvenime viskas kur kas paprasčiau: jis neturi kur gyventi, o jai liūdna ir nėra kam vieną kitą darbelį padaryti, vieną kitą litą atnešti namo. Nei meilės, nei romantikos.

Boba turėjo Sūnų, kuris visai neseniai grįžo iš kalėjimo. Žmonės kalba, kad nieko nenužudė, o tik apsivogė. Narkotikai brangiai kainuoja ir negalima jiems sakyti: „palauk rytojaus“.

Gyveno tryse. Kartais keturiese. Nes Sūnus susirado gerokai vyresnę, didelę Moterį ir kartais ji atvažiuodavo kelioms dienoms pas juos. Tada kai nedirbdavo. Kai dirbdavo, Sūnus važiuodavo pas Moterį. Kiti trys nedirbdavo. Kartais pachaltūrindavo ir iš tų kelių litų pirkdavo flakūšos ar stipraus alaus. „Nieko nėra geriau flakūšos“ - sakydavo visi vienu balsu. Pigu, 60 laipsnių. Ir gerdavo. Gerdavo tol, kol būdavo už ką.

Kartais Sūnus atimdavo butelį ir išeidavo pas daugus. Susisgribę Žvairys su Boba puldavo jo ieškoti. Dar niekada nėra pavykę dingusio butelio grąžinti, bet jie ieškodavo. Vistiek namie nebelikdavo ką veikti. Svyruodami vaikščiodavo ratais, klausinėdami ar kas nematė Sūnaus.

Atvažiuodama Moteris pripirkdavo maisto, alaus, flakūšos. Sūnus pasitikdavo stotelėje ir nešdavo tiek jos rankinuką, tiek maišą su maistu. Gražu žiūrėti. O parėjus namo prasidėdavo linksmybės. Viską išgėrus eidavo dar kartą į parduotuvę, po to dar kartą ir taip, kol pajėgdavo ją pasiekti. Kaskart pirkdavo vis brangesnes cigaretes, drąsiau leisdavo pinigus (arba pamiršdavo skaičiuoti). Tokiu metu visi vaikščiodavo aukštai iškėlę nosis. Visi keturi.

Kai nepajėgdavo eiti, bandydavo važiuoti. Ir griūdavo. Tai juoko likusiems trims būdavo, kai bevažiuojantis griūdavo. Juoko būdavo ir kitiems, kurie matydavo tai. Bet kiti nusisukdavo ir eidavo ten, kur šio juoko mažiau.

Pasiunčia vieną cigarečių, o tas grįžta ne po pusvalandžio, o po gero pusdienio. Paima cigaretes ir bac į nosį. Suprask, kur buvai. Kelias dienas gavęs būna šilkinis: mažai kalba, visas užduotis atlieka.

Sūnus visai nedirbdavo. Jam pakakdavo Moters pinigų. Kartais tik meilės ne. Eina gatve girti abu, sutinka kitą - ir su ja dingsta. Moteris verkia, eina guostis Bobai. O boba: „Pati gi tokį išsirinkai“. Grįžta Sūnus, išgeria visi ir vėl draugauja. Ta meilė daro stebuklus.

Kai Moteris palieka ir nebelieka pinigų - viskas atrodo lyg prabėgusi akimirka, kurios gerai ir neprisimena. Bet dar gal grįš. Ne ryt, tai po savaitės. Ne tokia ilga, tai trumpesnė. Ji visada sugrįžta.

Būna dienų

Darbai prie namo juda. Aprašysiu kaip viskas vyksta ir ką padariau. Atsirado pagalbininkas, bet nežinau kuriam laikui. Dviese darbai kokius 4 kartus greičiau juda.

Kronika: „Pats baisiausias filmas“ sulaukė dar vieno tęsinio - paskendo.

Futbolo matau nedaug, bet kiek matau - jis mane džiugina. Laimi tie, kas norėčiau, kad laimėtų  :)

Dar būna dienų, kai:

  1. Atvažiuoja apklausia, nufotografuoja „Lietuvos rytas“ (spaudoje bus po poros savaičių)
  2. Paskambina ir apie knygas klausinėja „Pinigų karta“ savo portalui

Kokia nauda iš vaikų darželių?

Atsakymas: ten galima vesti savo vaikus. Manau, nesuklysiu pasakydamas - beveik nemokamai.

Vaikų darželių pagrindinis finansuotojas - žmonės. Mokate mokesčius - iš jų išlaikomi darželiai. Todėl, manau, kad darželiai neturėtų būti tik uždaros grupės uždara teritorija.

Žiaurus dalykas - įtaisyti vaiką į darželį. Būtent įtaisyti. Mes užrašėme, kai Mortai dar nebuvo metukų. Užrašėme, kad norime vesti nuo 2 metų. Žinote koks atsakymas? „Nieko negalime pasakyti. Yra tokių, kurie tiri pirmenybę. Neaišku kaip bus su vietomis“. Štai tau ir lenda kyšiai. Ten kur deficitas - ten kyšis. Ne, aš nedaviau, bet tokių istorijų girdėjau ne vieną. Bet aš ne apie tai norėjau parašyti.

Kadangi Morta dar sunkiai vaikščiojo, ieškojome pievutės. Ji ten galėtų griūti ir nieko nenutiktų. Aplink visus namus žolė man iki kelių. Radau viena vietą, kur žolytė tvarkingai nupjauta ir pievutė sutvarkyta - vaikų darželio teritorija. Kadangi nesugebėjau sugalvoti nė vienos priežasties, kuo būtų blogai vaikas vaikščiojantis pievute ir šalia esantis aš pats, todėl perlipau per neaukštą tvorą. Po 5 min atėjo darželio vedėja (ją žinau iš matymo) ir pirmas klausimas buvo: „o kaip jūs čia patekote“. Nusišypsojau, nes klausimas man pasirodė labai kvailas. Todėl atsakiau tiesiai: „perlipau per tvorą“ ir paklausiau: „ar tai yra blogai?“. Atsakymas mane kažkiek nustebino: „o kas bus jei visi pradės čia eiti žaisti?“.

Va čia ir supykau. Nesakiau nieko, bet už vaikų darželį moka visi ir nuo to, kad tėvai ateitų su mažais vaikais pažaisti ant pievutės tikrai niekas nenukentėtų. Gal jūs žinote, kas nuo to gali blogo nutikti?

Tėvo diena

Mūsų vaikui jau virš metų. O tai reiškia, kad jau antri šiandien yra ir mano diena.

Kadangi tokio amžiaus vaikai dar ne visai supranta kas tai per diena - antrus metus sveikinu save pats. Su diena, kurią nereikia priminti, kad esi tėtis. :)

Edmundas Malūkas „Migla“

Iš tiesų yra dvi dalys ir abi perskaičiau. Antroji - pirmosios tęsinys. Man atrodo, kad silpnesnė. Edmundas malūkas „Migla“.

Gimė Zigmas Adonis. Po to augo, buvo, gyveno. Gal dar ir toliau gyvena. Autorius taip tikroviškai aprašo, kad vietomis nupurto. Dėl tikroviškumo. Vieniems tai pasirodys žiauri, kitiems pilna nuotykių, kitiems nuobodi knyga.

Žiauri, nes tokie dalykai vyksta kasdien. Vyksta ir dar žiauresni, apie kuriuos mes nė neįsivaizduojame. Štai Lenkijoje:

...viena tokiose orgijose dalyvavusi mergina papasakojo, kad žaidžiant šį žaidimą išsinuoginusios moksleivės sugula ant žemės glausdamosios galvomis, o vaikinai varžosi, kuris gali jų daugiau pamylėti. Poroms mylintis užtenka vienai merginai suploti rankomis, ir vaikinai pagal laikrodžio rodyklę privalo pereiti prie kitos partnerės. plačiau čia

Pilna nuotykių, nes kelionės, pinigai, moterys, smurtas nuobodūs nebūna. Čia visko daug. Patiko Šiukšlynų žmonės? Paskaitykite, patiks ir ši.

Nuobodi gali būti tiems, kuriems visiškai neįdomūs jausmai, santykiai, išgyvenimai. Jų tikrai yra ir daug.

Tiems, kas domisi krize verta prisiminti ir anksčiau bankrutavusius bankus. Ar žinote kaip atsirado ir dingo „Sekundės“ bankas? Autorius sako, kad „visi sutapimai tik atsitiktinumas“, bet taip sako visi, kurie neturi faktų arba nenori tampytis po teismus. Tarkim, kad tai versija. Labai įtikinama.

Tikrai rekomenduoju  :)

Sraigės

Aplink statomą namą daugybė sraigių. Sugalvojau, kad reikia prisirinkti ir pasigaminti. Taip ir padariau.

Pirmiausias jas Reikėjo laikyti kelias paras ant miltų. Taip jos išsivalo organizmą ir turi ko valgyti. Kai išsivalo (tą pastebėti nebus sunku, jei indelį kasdien praplausite) užpilama druskos. Tada būna daug gleivių ir putų. Po valandos ar poros viską nuplauname, metame į verdantį vandenį 5-8 minutėm. Po to ištraukiame iš kiautų ir nukerpame viską, kas nėra raumuo (padas). Čia pats šlykščiausias ir sunkiausias darbas. Po to svogūnėlio, česnakėlio ir baltame sausame vyne verdame 3-4 valandas. O jau po to su jomis galima daryti ką tik norite. Aš pakepiau ant sviesto su česnaku, pomidoru, avokadu ir sūriu. Naudojau tokius produktus, kuriuose pati sraigė "nedingtų".

Iš tiesų visa tai didelis žaidimas. Sraigės pradžioj atrodo tokios didelės, o kai paverda tampa mažyyytės. Todėl jų reikia tikrai daug. Ne mažiau 100. O ir žaidimo daug, ir laiko daug. Nebent kaip ilgai besitęsianti pramoga.

Ernestas Hemingvėjus „Anapus upės, medžių ūksmėje“ ir „Senis ir jūra“

Klasika, kurią reikia skaityti mokykloje. Ir mokykloje viskas atrodė taip nuobodu... Aš apie „Senis ir jūra“. Dabar tai visai kita knyga. Maža erdvė ir nė minutės nuobodumo.

„Anapus upės, medžių ūksmėje“ visai kitokia. Myliu, mano gyvenimo meile ir t.t. ir pan. Kad ir kaip, kad ir kas bebūtų, bet pastoviai kartojamas „myliu“ užknisa. Tikrai tikrai  :)

Kelio MR tyrimas

Prieš tai kai perskaitysite pasakau - vaikštau. Stangiuosi labai neužsimiršti. Beleko daryti negaliu, bet galiu beveik viską  :)  Statybose dirbu, kopėčiomis laipioju. Kodėl taip rašau? Paskaitykite mano kelio magnetinio rezonanso tyrimo atsakymą:

 

Reikia operuoti. Planuoju tą daryti rudenį, nes dabar statybų metas  :)  Blogumas tame, kad jei noriu operuotis valstybinėje ligoninėje, tai eilė yra maždaug pusantrų metų į priekį. Jei noriu privačioje - mėnuo. Antru atveju priemoka - 2000 Lt.