trečiadienis tarp medžių šakų
susivėlęs ir įklimpęs
be tavo pagalbos niekaip
paduok butelį vyno
vynas nuo seno kvepia
iš taurių geriamas
mūsų džiaugsmas
ir viltys
išsinarpliojo ir į rytojų
atsargiai, kad nepakliūtų
į mūsų sunertas
rankas
Dienos
vakar atėjo iš mūsų tinklo pratęsti sutarties. labai tingėjau, bet prisiverčiau perskaityti ją visą. pasirodo, kad mano interneto tiekėjai visiškai už nieką neatsako. t.y. nėra numatyta kiek laiko gali nebūti ryšio ir pan. dalykų. čia dar smulkmena. blogiausia, kad jie norėjo jog pasirašyčiau terminuotą sutartį metams. jei būčiau sugalvojęs išeiti iš jų anksčiau, man vistiek būtų tekę sumokėti iki sutarties pabaigos likusią sumą. štai ir pasitikėk žmonėmis...
taigi, sekmadienį laimėome pirmąsias savo rungtynes eurobasket taurėj. pasirodžiau nelabai kaip, bet... svarbu komanda laimėjo. :)
kaip padariau komentavimą, atsirado kažkokia baimė rašyti. :) nugalėsiu ją vistiek ir rašysiu lygiai tas pačias pievas kaip ir rašiau.
sudaužė giminaičiai mašiną savo. jie gyvena salininkuose (apie 30 km nuo vilniaus). dabar jiems liko viena mašina, o į darbą jie važiuoja į skirtingus vilniaus galus: vienas į antakalnį, kita į santariškes. tai paskolinome savo vieną mašiną jiems. esame labai geri, todėl taip pasielgėm. man mašinos retai reikia, nes dabar kolkas dirbu namie. juk esu bedarbis. taigi... gal turėčiau jaustis gerai, nes darau gerą darbą, bet... esu piktas, nes turiu nusipirkęs savo mašiną ir kai man reikia negaliu ja naudotis. galiu skolinti įvairius daiktus, kol man jų visiškai nereikia. bet kai man prireikia - tampu piktas. pasakėm, kad grąžintų iki ketvirtadienio. po to maniškė sako, kad vėl reiks jiems paskolinti. o aš nebenoriu jos skolinti. tai gaunasi, kad esu kaip ir negerietis? :)
antradieniais kirai
ant balno sutūpę
valgo šviežiai rūkytą
karšį
iš šaldytuvo
kažkaip vakar pagalvojau, kad gal visai nieko būtų, jei galima būtų rašyti visokius komentarus po mano dienomis. šiandien tai padariau. dabar galite laisvai rašyti komentarus po kiekviena mano diena. pirmas komentaras. aišku, bus mano :)
šiandien skutausi, tai nutariau apie barzdą parašyti. turiu draugą, kurio pavardė - barzda. bet ne apie jį. apie tikrą vyrišką.
kai mokiausi mokykloje, visada norėjau nešioti barzdelę. deja, ji neaugo. kai tik pradėjo augti, kelis kartu bandžiau nesiskusti. keli plaukeliai išaugdavo, o tuometinė mergina sakydavo "baisu". nusiskusdavau. taip ir neturėjau iki pirmo kurso. pirmame kurse užsiauginai ilgus plaukus ir barzdelę. galėjau vaidinti jėzų kokiam nors filme. po to dar kelis kartus buvau nusiskutęs trumpam.
anksčiau skusdavaisu su peiliukais. po to visada išverdavo ir perštėdavo kaklą. pabandžiau su plaukų kirpimo mašinėle. ji nenuskuta barzdą, o palieką trumpus plaukelius. kaklo nebebėrė ir nebeperšėjo. nuo to laiko tik su plaukų kirpimo mašinėle skutuosi. taip pat ir barzdos bent kelis plaukelius visada palieku. kažkaip nebegražu man be jų.
yra vyrai, kurie užsiaugina dideles barzdas. bet aš tokios nenoriu. per ilga, perdaug vargo. man patinka nedidelės. įdomiausia, kad kiekvienas vyras (kuriam auga barzda) gali ją skausti kaip nori. taip ir veidas įdomesnis daugelio pasidaro ir šiaip įdomiau gyventi.
pati gražiausia barzda yra žilstelėjusi. manau, kad visi pražilę vyrai turėtų neskusti plikai savo veido.
tas keistas pirmadienis
šuniui numirus
pilnos mašinų urzgimo
pilnos kaimynų
bėgo sekundės
užsuko
o už lango
ruduo
vakar perskaičiau knygą "tas keistas nutikimas šuniui naktį". Labai geras pavadinimas ir knyga labai gera. padėjau ant lentynos. kartais yra gerai laimėti knygą. gerai, kai knyga gera.
šiandien apie varnas. kaip jau žinoma, pavasario pabaigoje (o gal ir vasaros pradžioje) kapinėse radome iš lizdo iškritusį varniuką. jį parsinešėm namo ir globojome. pradžioje jis valgė tik pincetu įkišus maistą gilyn į gerklę. tada būdavo vargas: vos tik pradėdavo švisti (apie šeštą valandą), jis pradėdavo rėkauti. tekdavo keltis ir jį maitinti. privargom su juo. kai pradėjo pats valgyti - buvo palaima.
deja, bet jis taip ir neišmoko skraidyti. mes jo nemokėm, o pats, turbūt, nenorėjo. didžiausias vargas - plauti balkoną. paukščiai yra laaabai netvarkingi gyvūnai ir šika visur kur papuola. atplauti jų šūdus yra daug vargo.
taip atėjo ruduo, oras šalo. nutarėm, kad žiemą jis numirs, nes balkonas neįstiklintas. pasiskambinome į jaunųjų gamtininkų centrą. jie nelabai noriai, bet sutiko priimti dovanų varniuką. taigi, vakar jį išvežiau. kažkaip truputėli keista, kai balkonas tuščias. šiandien jį reiks tvarkyti.
apkritai nuo vaikystės nemėgau varnų. jos didelės, juodos, gyvena aukštai, šlykščiai karksi. dabar apie jas kiek kitokios nuomonės, nors vistiek nepamėgau jų. vistiek jos didelės ir nemalonios. dar jos turi labai didelį ir stiprų snapą. kai juo sugriebia pirštą - tikrai skauda.
varnos mėgsta beveik viską. mažai maisto, kurio jos nevalgo. maniškė nevalgydavo virto kiaušinio. aišku, kai išalkdavo - tikdavo viskas. jos laipioja po šiukšlynus ir iš ten traukia viską, kas joms pasirodo įdomu.
man kadaise pasakojo istoriją, kaip žmogus priglaudė varniuką, jį išaugino. kai pradėjo skraidyti - kieme niekada nebūdavo jokių paukščių. po to nebebūdavo ir šunų. dar vėliau kačių. varna visus išvaikydavo ir saugodavo savo teritoriją. praėjus kuriam laiko visiškai išnaglėjo ir pradėjo puldinėti šaimininką. nežinau kuo istorija baigėsi. manyčiau varna pralaimėjo :)
o šiaip visi varną geriausiai žino iš pasakėčios, kur lapė iš varnos sūrį viliojo. varnos protingi paukščiai. todėl labai gerai parodytas lapės gudrumas. manyčiau.
čia bus kažkas apie šunis. šiuo metu skaitau knygą, kur šuo yra knygos ašis. gal todėl.
kai buvau mažas, mane labai išgasdino šuo. tada pradėjau mikčioti ir ėmiau paniškai jų bijoti. mikčiojimo nepamenu, bet taip sako močiutė ir mama. reiškia taip ir buvo. užtat baimę kuo puikiausiai pamenu. pamatydavau iš toli einant šunį ir greit bėgdavau prie arčiausiai stovinčio daikto, į kurį galima buvo įlipti. tam puikiai tikdavo medžiai, kilimams sulkinti skirtas metalinis stovas, prie laiptinių esantys suoliukai, vidury žaidimo aikštelės esantis gaublys. šiek tiek keista, bet nepamenu jokio baisėjimuosi tame rituale. tiesiog žinodavau, kad nuo šunų reikia gelbėtis lipant aukštai. iš pasakojimų dar žinau, kad bandė mane gelbėti deginant šunų plaukus šalia manęs. tai buvo močiutės išsigalvojimai. nepavykus šiems eksperimentams, nežinau kuriam šeimos nariui, kilo gera mintis - man padovanojo šuniuką. pamenu tik tiek, kad jis buvo mažas, baltas ir plaukuotas. todėl jį pavadinome pūkiu.
pūkis kažkiek metų (bent taip manau) gyveno su mumis. po to tėvams atsibodo jo plaukai (spėju) ir nutarė išvežti į kaimą. nuvažiavom visi kartu, o grįžome be jo. sakė, kad pabus pas močiutę. tiesa, ši močiutė nebe ta kuri degino plaukus. ta gyveno kaune. į kaimą važiuodavome retai, tačiau šį kartą to labai laukiau. nuvažiavus ten man pasakė, kad jis pabėgo ir nebegrįžo. buvo tikrai skaudu ir liūdna: dingo mano šuniukas.
praėjus daug metų, tėtis man prisipažino, kad mano pūkį atidavė kažkokiam kaimynui. iki šiol nesuprantu, kaip taip galima elgtis. tai buvo mano pirmasis šuo.
mūsų kieme kaimynai irgi turėjo šunų. pamenu pirmame aukšte laikė negražų šunį vardu džekė. šuo tikrai buvo labai negražus, tačiau vaikai visvien jį mėgo. labiausiai dėl šuns gero būdo. apie tą šunį sklandė įvairūs gandai: jis turi kirmėlių, arba: jis gali tave užkrėsti baisia liga, arba: jis gali tau įkasti, jei kažką pasakysi. šiek tiek kvaila, bet tuo tikėdavome. na bent jau kurį laiką. tada prie šuns niekas neidavo.
kitas kaimynas iš gretimos laiptinės turėjo tik piktus šunis. kai vienas mirdavo, jis pirkdavo kitą - kaskart kitokį. kai jis vesdavo šunis pasivaikščioti, visi vaikai lipdavo ant suoliukų arba bėgdavo tolyn. to kaimyno šunų bijojo visi. dar vienas šuo gyveno mano laiptinėje, trečiam aukšte. tai buvo labai senas pudelis. niekas apie jį nieko nekalbėdavo ir nelabai kreiptdavo dėmesį, kai jis vakščiodavo kieme. jo buvo juokingas vardas - dikas.
tiek apie mano vaikystės šunis. dabar labai madinga viską skirstyti į kažkokius tipus. pabandysiu ir aš suskirstyti mano gyvenime sutiktus šunis:
1. draugiški ir meilūs. tai šunys, kurie nesikandžiodavo, leisdavosi glostomi ir tai daryti būdavo visada malonu.
2. draugiški, bet ne meilūs. tokie šunys arba pastoviai būdavo išsivolioje šūduose arba labai smirdėdavo, bet kaip taisyklė, jie visada patys prašydavo, kad juos glostytų.
3. pikti ir gražūs. tokius šunis malonu būdavo stebėti, bet prie jų prieiti visada bijodavau.
4. pikti ir negražūs. visada visi laukdavome kol juos išves, tada lipdavome aukštai ir erzindavome, šaipydavomės.
5. dvarniagos. taip vadindavome visus neveislinius šunis. įdomiausia, kad įvairiais gyvenimo etapais į juos žiūri skirtingai. vienais su panieka, kitais su šypsena, trečiais su pasišlykštėjimu, su meile, gailesčiu...
6. benamiai. tėvai visada gasdindavo įvairiais dalykais, kad tik nelįstumėm prie tokių šunų.
7. protingi. tokie šunys klausydavo visokių komandų ir vaikai visada pribėgę prašydavo tai pademonstruoti.
8. tavo. tai šunys, kurie priklauso tau. jie tiesiog tavo.
9. pasivaikščiojimo. tai šunys, kuriuos kaimynai leisdavo pavedžioti po kiemą. tada visi draugai pavydėdavo.
10. kvaili. tai kaip taisyklė maži šunys. būna ir išimčių. jie loja visur, visada ir ant visų. dažniausiai jie visiškai nepavojingi.
turbūt tiek apie šunis. o jūsų šuo kuriam tipui priklauso?
sako, kad lietuvoje nebūna žemės drebėjimų. nereliai. sėdžiu ir jaučiu, kad visas namas svyruoja. super. noriu dar. pasirodo ir lietuvoje būna. šiandien per visas žinias kaip didžiausią naujieną sakys.
pagaliau pagaliau startavo naujas lkl puslapis. www.lkl.lt
tiek laiko tempta, kad... dizainas labai nekoks, bet informacijos nemažai ir ji aiškiai išdėstyta. galima pagirti programuotojus. tame tarpe ir mane :)
buvau vestuvėse. per visą savo ilgą gyvenimą esu tik kartą ten buvęs. tai buvo labai seniai, kai buvau vaikas ir man ten buvo neįdomu. įdomiausia tada buvo daug saldainių, kuriuos mėtėme į praeivius pro langą. dabar gi man svarbiausia nebe saldainiai, o alkoholis. tfu.. gerai pasilinksminti... šiai buvo tikrai linksmos vestuvės. žmonių ne per daug, ne per mažai. galiu visiems patarti - darykite vestuves penktadienį. tada šeštadienį toliau švęsite, o sekmadienį atsigausite. pirmadienį žvalūs galėsite eiti į darbą.
vakar valgiau vyšnių išmirkytų degtinėje. oi kaip seniai buvau jau tokį dalyką valgęs... kažkaip skanu. dar prisimenu būdavo toks dalykas kaip širšių medus. irgi kažkaip su degtine daromas. man labai patikdavo. gal ir jo kažkada teks pavalgyti :)