Tokio šūdino alaus reikia paieškoti. Nusiteikiau gaiviam tamsiam eliui ir gauvau mineralinio vandens. Yra citrinos skonio, uogų... dabar yra ir su deginta karamele. Pirmi gurkšniai tokie, kad nieko, išskyrus angliarūgštę, nejauti. Baigus gerti lyg ir degintos karamelės skonis. Galite drąsiai eiti pro šalį. Šūdino alaus pilna ir šiaip.
Dažniausiai alų perku pilstomą. Dabar su pilstomo alaus taškų tankiu yra labai nebloga situacija. Situacija labai nekokia su ten dirbančiais žmonėmis. Ne su visais, bet tokių keistų yra nemažai. Kelis keistesnius atvejus papasakosiu.
Šiaurės miestelyje Vilniaus alaus taške dirbdavo vaikinas, kuris pakankamai naglai kaulydavo arbatos. Jis linksmas, bet tie bajeriai kas minutę apie arbatą greitai užknisa. Tiesa, tai buvo dar sename taške.
Baltupiuose esančiame Vilniaus alaus taške atėjos kaskart galvoji ar labai ar mažiau nei labai bus susiraukęs pardavėjas.
Baltupiuose prie Maximos esančiame taške su pardavėju ilgai buvo viskas gerai. Tačiau ten atsiradę „baro“ lankytojai ne tik stipriai gadina vaizdą, bet ir kvapelį nekokį duoda. Visos pilstymo vietos yra registruotos kaip barai.
Madoj (dabar Pasidaryk pats) esantis taškas yra labaai keistas. Ten pora kartų teko nusipirkti surūgusio alaus. Niekas net negalvojo man grąžinti pinigų kai atėjau kitą dieną. Bet jie pastoviai nedirba, tai neaišku kodėl, tai dėl techninių kliūčių ir pan.
Pašilaičių Norfoje yra Rinkušių alaus pilstymo taškas. Va su juo pakankamai viskas normaliai. Normaliai kalba, bendrauja ir aptarnauja.
Viršuliškėse prie gaidžio atsidaręs taškas iš pradžių mane stipriai nudžiugino. Tačiau dabar tai tapo ta viena kur „man daugiau nebepils“. Paskutinį kartą ten užsukus vėl buvo kitas pardavėjas. Šį kartą atrodantis kaip bomžas. Netvarkingas, purvinais nutampytais drabužiais... Įpylė alaus, padaviau jam 200. Jis man: „aš ne milijonierius“. Supratau, kad pardavėjas iš visų pusių žiūrint yra maladec. Sakau: „tai ką man dabar daryti?“. Tai nueik ten už kampo antram aukšte yra kavinė ir pabandyk pasikeisti. Aha... kaip šauksi taip atsilieps. Išėjau. Jis pamatęs, kad ne į tą pusę išbėgęs paklausė ar neisiu keistis ir išgirdęs neigiamą atsakymą pasakė: „tada daugiau nebepilsiu“. Aha... :)
Dar vienas normalus taškas yra Naujininkuose Biržų alaus. Ten su pardavėju labai tvarkoj yra. Netvarkoj su išvaizda. Kai kuriuos gąsdina vietinė publika, kuri man yra visai ne minusinė. Bet todėl, kad jie pastoviai ten leidžia laiką bendraudami ir žaisdami kortomis. Man gražu kai ne tik moksleiviai eina į barus.
Tikiu, kad mano nuotykiai tik gėlytės, bet kažkaip keistoka :)
Foto: cursedthing
Alų virti gali visi. Čia taip galima perfrazuoti Gusto. Kai žmonės sužino, kad verdu alų, pradeda galvoti, kad esu super duper alaus ekspertas. Iki alaus žinovo man labai toli, o ir neturiu tikslo juo tapti.
Man patinka alus. Kai tik baigiau „reklamos užkerėtas“ etapą, alų pradėjau gerti įvairų. Nesvarbu kada tai buvo, visiems, kuriems tikrai patinka alus, toks etapas turi pasibaigti. Noras paragauti vis kitokio alaus, noras palyginti skirtingas rūšis turi būti aukščiau. Tik ragaudami skirtingą alų galite susidaryti nuomonę apie jį. Nereikia tikėti čempionatų medaliais, reikia alų mėgti tokį, koks patinka jums. Gerdami vienos rūšies alų, save apgaudinėjate.
Neseniai vienas draugelis, bręstantis aludaris, pasakė: „žmonės slidinėja, skraido, tai gal man alų virti reikia?“. Jis dar neverda, bet vieną dieną ims ir pradės (ane?). Alaus virimas nėra mistika, nėra stebuklas. Išsivirti sau alaus nereikia daug vietos. Reikia viryklės, puodų ir tam tikros įrangos, kurią nesudėtingai galima įsigyti ar pasigaminti ir laiko. Po truputį ateina praktika ir jau žinote nuo ko pradėti, kuo baigti, ką kitą kartą darysite kitaip. Niekada toks pats, visada kitoks alus. Ne visada tobulas, bet visada savo.
Nuo ko pradėti? Tiesiog paskaitinėkite turėdami laiko. Po to viskas savaime. Daug informacijos yra čia: atvirasalus.lt, alaus.info, žemiau esančiuose video, įsigyti beveiks visko galite savasalus.lt:
Kaip supratau, iš esmės atnaujinama Vilkmergės alaus produkcija. Ta proga teko paragauti ir naujojo Šviesiojo alaus. Ragavau tik kartą, todėl kitą dieną galėtų būti ir kiek kitokie įspūdžiai.
Pradėkime nuo išvaizdos. Nieko negaliu prikišti. Galiu tik girti, girti, girti. Labai gražus butelis, kuris tikrai vilioja pirkti ir mėgautis. Visa pakuotė ir įvaizdis yra labai gerai padaryta. Yra tik vienas man nepatinkantis dalykas - butelio tūris yra 0,41 litro. Nelabai sugalvoju kokia prasmė daryti viską super gerai ir imti išsidirbinėti su tūriu.
Dabar apie patį alų. Nežinia ar čia butelis suteikia per didelius lūkesčius, bes skonis yra............. Ne, ne blogas. Jis toks, apie kurį nelabai ką galima pasakyti. Trūksta išraiškingumo. Toks alus turi turėti aiškiai išreikštą ir aiškiai atskiriamą skonį, o dabar aklame teste abejoju ar kas atpažintų jį. Čia yra „mažųjų“ bravorų produkcija ir ji turi būti aiškiai išreikštas skoniu, o tik po to pakuote. Dabar gi atvirkščiai. Viską sudėjo į pakuotę ir alaus skoniui pritrūko laiko?
Bet kuriuo atveju šį alų paragauti verta vien dėl jausmo, kurį teikia tara, o skonis jums vakaro nesugadins.
Vieną dieną susėdome prie 7 rūšių šviesaus alaus padegustuoti. Visas alus, išskyrus vieną, buvo parduotuvinis. Ir apėmė liūdesys. Alų galima buvo padalint iį dvi grupes: belekas ir su jaučiamu kažkokiu skoniu. Belekokį alų beveik neįmanoma buvo sureitinguoti. Kitoj grupėj liko 3 rūšys, kurios susidėliojo į vietas. Tauro Dvigubo salyklo alus būtų antroje grupėje.Nors tai nereiškia, kad jis jums patiks arba nepatiks.
Pradžioje galvojau, kad dvigubo salyklo reiškia iš dviejų salyklo rūšių. Pasirodo jame yra dvigubai daugiau grūdų nei įprastai. Ar žinojote, kad įprastai į alų deda 15 kg salyklo 100 litrų misos?
Šis alus nėra nei toks, apie kurį drąsiai sakyčiau - super, arba toks ,apie kurį galėčiau pasakyti - š... Jis kiekvienam kitoks, kiekvienam pagal nuotaiką. Kaskart rašant apie kažkokį alų detaliau, aš jo ragauju kelias dienas, nes taip pamatau kaip jis prisitaiko prie mano nuotaikų. Ar pirksiu dar? Kodėl gi ne?
Tauras išleido naują alų - porterį. Man teko jo paragauti prieš porą savaičių, kai dar lentynose jo nesimatė, bet neskubėjau su aprašymu. Paragavau pats, paragavo draugai. O dabar galima ir pasakyti ką apie jį galvoju? :)
Susitarkime, kad alus buteliuose yra lyginimas tik su alumi buteliuose. Nereikia fantazuoti, leistis į beribes keliones. Turime parduotuves, kuriose stovi butelinis alus.
Pirmą kartą ragaudamas laukiau kažko panašaus į Kauno Senąjį Porterį, bet nusivyliau. Ne blogąja prasme, o ta, kad mano lūkesčiai subliuško - jis kitoks. Jis kur kas arčiau Volfo Engelman Porterio. Skonis švelnus, subalansuotas. Spalva visiškai juoda. Man skonis gal kiek per švelnus, bet tai leidžia šiuo alumi mėgautis ne išskirtiniais atvejais, o dažniau. Tikrai neblogas alus gavosi Taurui, todėl visi bėgte į parduotuves ragauti. :)
Išleistas belekam, belekoks. Nenustebčiau, kad Utenos alus ar Švyturys pila kažkurią savo rūšį
Ačiū Raimondai
Šį kartą šiek tiek apie alų. Praėjo daug laiko, vis neprisėdau. Dabar kai kas spėjo pasimiršti, kai kas išbluko ir įspūdžiai nebe tokie švieži.
Pirmas dalykas, kuris mane nustebino - alaus pilstymas. Kitaip nei pilstant užsienietišką alų, jie savo alų pompuoja. Galima taip pavadinti. Kranai atrodo taip:
Traukinėdami tą juosą rankeną į save jie pripompuoja pilną bokalą. Jei susidaro putų - pompuoja tol kol jų nelieka. T.y. putos bėga per kraštus, bokalas paduodamas pilnutėlis. Jokių nupylinėjimų, pilstymų, laukimų kol nusės nėra. Foto rasta internete, gal niekas nesupyks. Beje, juokingas alaus pavadinimas pačioje kairėje pusėje - Pedigree. Tikrai toks yra, gėriau ir buteliais ir pilstomo. Bokalą net parsivežiau (nusipirkęs!).
Baruose niekas nevaikšto ir nepriima užsakymų. Visi nueina prie baro ir užsisako. Jei tai alus - palauki kol paduoda, jei tai kažkas, ką paduoti užtrunka ilgiau - atneša prie staliuko. Labai gera tvarka, labai viskas aišku ir gerai.
Buvau užeigoje, kuri vadinama seniausia Anglijoje. Stebino dar vienas dalykas - alaus kaina praktiškai tokia pat bet kurioje užeigoje. Nesvarbu ar ji turistų lankomoje vietoje, ar užkampyje, ar ji žiauriai krūtai padaryta ar ji atrodo kaip landynė. Bent jau Nottinghame niekur nereikia klausti alaus kainos. Alus čia kainuoja plius minus 3 svarai.
Bare buvo labai įdomus nuotykis. Pirkom porą alaus ir padavėm kortelę. Sako: sorry, korteles priimama tik nuo 10 svarų. Bet tuoj pat priduria - tu kai kitą kartą pirksi, aš galėsiu tau tuo 6 svarus grąžinti ir viską kartu nuo kortelės nuskaityti. Atrodo smulkmena, bet man neteko to girdėti Lietuvoje. Gali būti, kad tai ir dėl įstatymų ir dėl barų požiūrio...
Dar vienas dalykas buvo įdomu - Nottinghame yra baras bažnyčioje. T.y. bažnyčios pastatas parduotas verslininkams ir jie ten įrengė barą. Čia yra kelios foto kaip tai atrodo. Juokas ima kai pagalvoju kas būtų taip padarius Lietuvoje. Įsivaizduojate kokios eilės būtų prie baro? Kunigai be perstojo putotų, televizija apie tai rodytų ir pasakotų. Belieka tik viena - rasti ir įsigyti senovinę bažnyčią :)
Mano svajonė turėti anglišką pubą Lietuvoje ir toliau lieka. Pabuvus ten įsitikinau, kad būtent taip ir turi atrodyti ir būtent taip turi elgtis su klientais geras ir teisingas baras.
Turint išvirtą alų (misą) prasideda pats pavojingiausias laikotarpis, kai alus gali būti užkrėstas bakterijomis. Kas tada? Surūgs.
Taigi, kuo greičiau alus atvėsinamas iki 18-23 laipsnių, tuo mažiau tikimybės, kad jis bus užkrėstas. Tuo pačiu bus mažiau nuosėdų.
Alų skaidresniu daro ir virimo metu (likus apie 15 min.) dedama kerpena.
Alų vėsinti galima labai įvairiai: statant į pilną vonią šalto vandens, statant į sniegą, darant šaldymo įrangą.
Aš pasidariau paprasčiausią: nusipirkau varinio vamzdelio ir jį jungiu guminiu prie krano. Paleidžiamas šaltas vanduo, kuris bėga per visą sistemą atiduodamas šilumą (šaltį) ir taip vėsina misą.
Ir iš arčiau:
Tada yra laukimas. Kai pasiekiama norima temperatūra, viską perpilame į rauginimo talpą. Svarbu, kad šioje talpoje misa būtų kuo daugiau prisotinta deguonies. Galima supilti į talpą ir gerai suplakti, arba pilti iš aukštai plona srove.
Ateina laikas alui įpūsti gyvybės. Misą užbarstome mielėmis.
Tada viską uždarome, įstatome alsuoklį, kad galėtumėm matyti ar dar vyksta rūgimo procesas.
Tęsiu savo virimo istoriją. Iš tiesų foto jau iš antro virimo, bet stengsiuosi viską aprašyti kaip buvo pirmą kartą (antrą lengviau ir greičiau).
Pats procesas priklauso nuo to kaip ir iš ko verdama. Galima tik iš grūdų, galima dalinai, naudojant ir salyklo ekstraktą. Kuo tai skiriasi?
Aš viriau iš grūdų ir ekstrakto. Grūdai sudedami į maišelį (tinklelį) ir užpilami šaltu vandeniu. Po to kaitinama iki 70 laipsnių ir paliekama pusvalandžiui. Šiuo metu išsiskiria visas saldumas. Kas supranta daugiau už mane gali pakomentuoti. Kiek aš žinau, grūdai yra daiginami ir tik pradėjus dygti jie yra vėl džiovinami. Kai kurie kepami ir gaunamas degintas salyklas. Prieš gaminant alų grūdus reikia suskaldyti. Ekstraktas yra grūdai kaitinti ir išgarintas vanduo. Vizualiai tai atrodo lygiai kaip medus. Skonį sunku apibūdinti. Kol neparagausi - sunku suprasti koks jis. Jaučiasi daug saldumo, bet jis nepanašus nei į medų, nei į cukrų...
Tiesa, viskas alaus gamyboje prasideda nuo švaros. Viską - puodą, įrankius, talpą, reikia dezinfekuoti. Paklius bakterijų - gali surūgti alus ir nieko nesigaus. Visame alaus gamybos procese šlykščiausi darbai susiję su švara. :)
Štai taip atrodo išbrinkę ištraukiami grūdai.Šis etapas trunka apie valandą.
Po to viskas užverdama ir labai pamažu supilamas salyklo ekstraktas. Jei pilsime per greitai - prisvils prie dugno.
Tada dedami kartieji apyniai. Mano kieme auga laukiniai apyniai. Jie turi iki 15 kartų mažiau kartumo, o tai reiškia, kad naudojant laukinius apynius, jų reiks iki 15 kartų daugiau. Recepte dažniausiai nurodoma kas kiek laiko kokie apyniai dedami. Aromatiniai dažniausiai dedami limus 10-15 min iki virimo pabaigos. Verdama apie valandą.
Po to - alus jau būna išvirtas.
Jau rašiau apie tai, kaip susipažinau su įranga, reikalinga virti alų. Dabar šiek tiek apie pačias medžiagas. T.y. iš ko gi tas alus susideda?
Alui reikia labai nedaug. Tik:
Tik tiek.
Apyniai
Tiems, kad nematė kaip auga apyniai, tai viršuje yra nuotrauka. Tai vijoklinis augalas su kankorėžius primenančiais spurgais. Būtent jie ir yra reikalingi. Tačiau neapsigaukite, apynių yra begalė rūšių, kurios skirstomos į karčiuosius, aromatinguosius ir dar bala žino kokius. Kuo ilgiau verda apyniai - tuo daugiau kartumo iš jų išsiskiria. Taigi, apyniai duoda kartumą, aromatą, skonį.
Salyklas
Visas alaus saldumas gaunamas iš salyklo. Galima naudoti skaldytus grūdos arba salyklo ekstraktą. Skirtumas kainoje (ekstraktas brangiau). Salyklo ekstraktas labai labai pirmena medų. Skonis kitoks (nors ir saldus), bet išvaizda tokia pati. Kiek kokių naudoti priklauso nuo recepto.
Mielės
Mielės pats geriausias dalykas aluje. Tik jų dėka alus yra gyvas. Tik jų dėka alus yra su laipsniais :) Iš tiesų mielės reaguoja su cukrumi ir gaunasi alkoholis. Cukrus šiuo atveju visas iš salyklo. Mielių negalima dėti i karštą vandenį, nes jos žus.
