Turiu tokią kvailą savybę: kai skaitau kažką prastai parašyto arba banalaus iki begalybės - pradedu šypsotis ar net juoktis. Taip buvo visą laiką su Žiulio Verno knyga „Matijas Šandoras“. Parašė įkvėptas „Grafo montekristo“ ir dedikavo Diuma. Skaitydamas jaučiausi lyg būčiau pradinių klasių moksleivis. Viskas banalu iki begalybės, kartojama po kelis kartus ir pan. Je itai knyga vaikams - gal ir gerai, jei ne - tada labai nerekomenduoju :)
Kategorijos
