Bravore „Prie Katedros“ verdamas šviesusis alus su medumi. Tiems, kas mėgsta saldžiau - jis patiks. Tikrai jaučiamas natūralaus medaus skonis.

Kadangi gedulas šiandien baigsis, tai parašysiu ir aš.

Iš tiesų su gedulu čia nieko bendro, tiesiog nenorėjau rašyti „ant karštųjų“. Kai mirė Algirdas Mykolas Brazauskas, nė kiek nebuvau nustebintas. Šiaip mirus kažkam žinomam, mane apima keistas jausmas. Taip buvo su Vytautu Kernagiu, Sigitu Geda... Ir tai nesusiję nei su liga, nei su netikėtumu. Tiesiog yra „dideli“ žmonės. Mirus AMB man buvo visiškai vienodai. Nejaučiau jam kažkokios neapykantos, man tik visada buvo gaila mano Tėvynės. Žinoma, kad tai tik mano nuomonė, bet tai ką dabar turime: korupciją, betvarkę, partijų nesąmones, aš priskiriu AMB. Puikiai nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo užsiėmęs vietą jis visą laiką buvo ten kur reikia. Jei kas klaus faktų - neturiu jų, bet savo nuomonę galiu turėti ir be jų. Nuomonę susiformavusią per 20 metų.

Ir nuo pat šeštadienio garsiai stebėjausi kaip galima taip aukštinti jį. Per visas televizijas nuo ryto iki vakaro. LRT aš suprantu, nes ten vadovauja žmogus, kuris buvo aptiktas elektros skydinėje būtent po Brazausko partijos vakarėlio. 

Nesuprantu ir žmonių, kurie ėjo į prezidentūrą pažiūrėti jo kūno. Bet čia jau ne jo bėda, čia žmonių, kuriems būtinai reikia pamatyti žinomo žmogaus lavoną.

Žmogus, kuris sakė, kad dar ne laikas skelbti nepriklausomybę dabar įvardijamas kaip jos šauklys.

Žmogus, kuris užėmė tokias aukštas pareigas tiek okupantų tiek nepriklausomos Lietuvos laikais dabar yra vadinamas didvyriu.

Na ir pabaigai citata:

„Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.“ Algirdas Mykolas Brazauskas, apie Lietuvos vėliavą