Turint išvirtą alų (misą) prasideda pats pavojingiausias laikotarpis, kai alus gali būti užkrėstas bakterijomis. Kas tada? Surūgs.

Taigi, kuo greičiau alus atvėsinamas iki 18-23 laipsnių, tuo mažiau tikimybės, kad jis bus užkrėstas. Tuo pačiu bus mažiau nuosėdų.

Alų skaidresniu daro ir virimo metu (likus apie 15 min.) dedama kerpena.

Alų vėsinti galima labai įvairiai: statant į pilną vonią šalto vandens, statant į sniegą, darant šaldymo įrangą.

Aš pasidariau paprasčiausią: nusipirkau varinio vamzdelio ir jį jungiu guminiu prie krano. Paleidžiamas šaltas vanduo, kuris bėga per visą sistemą atiduodamas šilumą (šaltį) ir taip vėsina misą.

Ir iš arčiau:

Tada yra laukimas. Kai pasiekiama norima temperatūra, viską perpilame į rauginimo talpą. Svarbu, kad šioje talpoje misa būtų kuo daugiau prisotinta deguonies. Galima supilti į talpą ir gerai suplakti, arba pilti iš aukštai plona srove.

Ateina laikas alui įpūsti gyvybės. Misą užbarstome mielėmis.

Tada viską uždarome, įstatome alsuoklį, kad galėtumėm matyti ar dar vyksta rūgimo procesas.

Tęsiu savo virimo istoriją. Iš tiesų foto jau iš antro virimo, bet stengsiuosi viską aprašyti kaip buvo pirmą kartą (antrą lengviau ir greičiau).

Pats procesas priklauso nuo to kaip ir iš ko verdama. Galima tik iš grūdų, galima dalinai, naudojant ir salyklo ekstraktą. Kuo tai skiriasi?

Aš viriau iš grūdų ir ekstrakto. Grūdai sudedami į maišelį (tinklelį) ir užpilami šaltu vandeniu. Po to kaitinama iki 70 laipsnių ir paliekama pusvalandžiui. Šiuo metu išsiskiria visas saldumas. Kas supranta daugiau už mane gali pakomentuoti. Kiek aš žinau, grūdai yra daiginami ir tik pradėjus dygti jie yra vėl džiovinami. Kai kurie kepami ir gaunamas degintas salyklas. Prieš gaminant alų grūdus reikia suskaldyti. Ekstraktas yra grūdai kaitinti ir išgarintas vanduo. Vizualiai tai atrodo lygiai kaip medus. Skonį sunku apibūdinti. Kol neparagausi - sunku suprasti koks jis. Jaučiasi daug saldumo, bet jis nepanašus nei į medų, nei į cukrų...

Tiesa, viskas alaus gamyboje prasideda nuo švaros. Viską - puodą, įrankius, talpą, reikia dezinfekuoti. Paklius bakterijų - gali surūgti alus ir nieko nesigaus. Visame alaus gamybos procese šlykščiausi darbai susiję su švara. :)

Štai taip atrodo išbrinkę ištraukiami grūdai.Šis etapas trunka apie valandą.

Po to viskas užverdama ir labai pamažu supilamas salyklo ekstraktas. Jei pilsime per greitai - prisvils prie dugno.

Tada dedami kartieji apyniai. Mano kieme auga laukiniai apyniai. Jie turi iki 15 kartų mažiau kartumo, o tai reiškia, kad naudojant laukinius apynius, jų reiks iki 15 kartų daugiau. Recepte dažniausiai nurodoma kas kiek laiko kokie apyniai dedami. Aromatiniai dažniausiai dedami limus 10-15 min iki virimo pabaigos. Verdama apie valandą.

Po to - alus jau būna išvirtas.

Jau rašiau apie tai, kaip susipažinau su įranga, reikalinga virti alų. Dabar šiek tiek apie pačias medžiagas. T.y. iš ko gi tas alus susideda?

Alui reikia labai nedaug. Tik:

• Apynių
• Grūdų (salyklo)
• Mielių
• Vandens

Tik tiek.

Apyniai

Tiems, kad nematė kaip auga apyniai, tai viršuje yra nuotrauka. Tai vijoklinis augalas su kankorėžius primenančiais spurgais. Būtent jie ir yra reikalingi. Tačiau neapsigaukite, apynių yra begalė rūšių, kurios skirstomos į karčiuosius, aromatinguosius ir dar bala žino kokius. Kuo ilgiau verda apyniai - tuo daugiau kartumo iš jų išsiskiria. Taigi, apyniai duoda kartumą, aromatą, skonį.

Salyklas

Visas alaus saldumas gaunamas iš salyklo. Galima naudoti skaldytus grūdos arba salyklo ekstraktą. Skirtumas kainoje (ekstraktas brangiau). Salyklo ekstraktas labai labai pirmena medų. Skonis kitoks (nors ir saldus), bet išvaizda tokia pati. Kiek kokių naudoti priklauso nuo recepto.

Mielės

Mielės pats geriausias dalykas aluje. Tik jų dėka alus yra gyvas. Tik jų dėka alus yra su laipsniais  :)  Iš tiesų mielės reaguoja su cukrumi ir gaunasi alkoholis. Cukrus šiuo atveju visas iš salyklo. Mielių negalima dėti i karštą vandenį, nes jos žus.

Ačiū Virgiui.