Gyvenimas su Boba Žvairiui neatrodė labai tinkamas, pritinkamas. Jis sakydavo: „... o ta lachūdra ..." ir ne visada jai negirdint. Panašiai kalbėdavo ir Boba. Galima pamanyti, kad todėl jie ir gyveno kartu. O gyvenime viskas kur kas paprasčiau: jis neturi kur gyventi, o jai liūdna ir nėra kam vieną kitą darbelį padaryti, vieną kitą litą atnešti namo. Nei meilės, nei romantikos.
Boba turėjo Sūnų, kuris visai neseniai grįžo iš kalėjimo. Žmonės kalba, kad nieko nenužudė, o tik apsivogė. Narkotikai brangiai kainuoja ir negalima jiems sakyti: „palauk rytojaus“.
Gyveno tryse. Kartais keturiese. Nes Sūnus susirado gerokai vyresnę, didelę Moterį ir kartais ji atvažiuodavo kelioms dienoms pas juos. Tada kai nedirbdavo. Kai dirbdavo, Sūnus važiuodavo pas Moterį. Kiti trys nedirbdavo. Kartais pachaltūrindavo ir iš tų kelių litų pirkdavo flakūšos ar stipraus alaus. „Nieko nėra geriau flakūšos“ - sakydavo visi vienu balsu. Pigu, 60 laipsnių. Ir gerdavo. Gerdavo tol, kol būdavo už ką.
Kartais Sūnus atimdavo butelį ir išeidavo pas daugus. Susisgribę Žvairys su Boba puldavo jo ieškoti. Dar niekada nėra pavykę dingusio butelio grąžinti, bet jie ieškodavo. Vistiek namie nebelikdavo ką veikti. Svyruodami vaikščiodavo ratais, klausinėdami ar kas nematė Sūnaus.
Atvažiuodama Moteris pripirkdavo maisto, alaus, flakūšos. Sūnus pasitikdavo stotelėje ir nešdavo tiek jos rankinuką, tiek maišą su maistu. Gražu žiūrėti. O parėjus namo prasidėdavo linksmybės. Viską išgėrus eidavo dar kartą į parduotuvę, po to dar kartą ir taip, kol pajėgdavo ją pasiekti. Kaskart pirkdavo vis brangesnes cigaretes, drąsiau leisdavo pinigus (arba pamiršdavo skaičiuoti). Tokiu metu visi vaikščiodavo aukštai iškėlę nosis. Visi keturi.
Kai nepajėgdavo eiti, bandydavo važiuoti. Ir griūdavo. Tai juoko likusiems trims būdavo, kai bevažiuojantis griūdavo. Juoko būdavo ir kitiems, kurie matydavo tai. Bet kiti nusisukdavo ir eidavo ten, kur šio juoko mažiau.
Pasiunčia vieną cigarečių, o tas grįžta ne po pusvalandžio, o po gero pusdienio. Paima cigaretes ir bac į nosį. Suprask, kur buvai. Kelias dienas gavęs būna šilkinis: mažai kalba, visas užduotis atlieka.
Sūnus visai nedirbdavo. Jam pakakdavo Moters pinigų. Kartais tik meilės ne. Eina gatve girti abu, sutinka kitą - ir su ja dingsta. Moteris verkia, eina guostis Bobai. O boba: „Pati gi tokį išsirinkai“. Grįžta Sūnus, išgeria visi ir vėl draugauja. Ta meilė daro stebuklus.
Kai Moteris palieka ir nebelieka pinigų - viskas atrodo lyg prabėgusi akimirka, kurios gerai ir neprisimena. Bet dar gal grįš. Ne ryt, tai po savaitės. Ne tokia ilga, tai trumpesnė. Ji visada sugrįžta.
