Vakar buvau renginyje „Paraštės Metai“. Renginio esmė - skaitymai. Visa kita nebuvo blogai, bet skaitymai... Grįžome į pačią pradžią, kai renginio scenoje apsiverkdavo beskaitantys savo tik jiems suprantamą kūrinį. Tiesa, šį kartą ašarą išspaudę buvo net keli skaitytojai.
Anksčiau nepastebėta tendencija, šį kartą virto beveik taisykle - į sceną su sąsiuviniais. Nebuvo nė vieno gerai skaitančio gerą kūrybą. Buvo vienas vienintelis geras kūrinys ir tas įdainuotas. Dar vienas keistas dalykas - skaitovų amžiaus vidurkis viršijo 30. Ar tai kažką lemia? Taip - kokybę.
Paskutinė skaitovė aiškiai visiems pasakė: skaitysiu tai, ką supranta maži arba seni. Rodos ji buvo vienintelė, kuri tai suprato. Kaip visiems patinka meilė, meilė, meilė.
Kitamet Paraštės tikrai bus, bet po to... Nematau prasmės iš renginio, kur žmonės ne tik nesugeba ar nenori padaryti vaizdo, bet net kokybiškų kūrinių neskaito. Jei eiti į sceną, tai taip, kad visi klausytų, žiūrėtų ir būtų įdomu. Šlamšto prisiskaityti galima internete, gerų kūrinių - taip pat. Renginyje noriu matyti tai, ko negaliu išskaityti.









